Prancūzjos visúotinis strekas, vienas didžiausių streikų Prancūzijos istorijoje. Vyko 1968 05–06.
Priežastys
Viena svarbesnių priežasčių – Prancūzijos ūkio nuosmukis, kilęs pirmą kartą po II pasaulinio karo. Įtakos turėjo ir kitose šalyse plitę nauji kultūriniai judėjimai (pvz., hipių), propaguojantys kovą su autoritarinėmis visuomenės gyvenimo tradicijomis, įvairias anarchistines nuostatas, ir Prancūzijoje stiprios kairiųjų judėjimų tradicijos.
Streikų eiga
1968 pavasarį Paryžiaus Nanterre’o universitete kilo kairiųjų studentų judėjimas, dėl kurio sutriko universiteto veikla ir 1968 05 02 administracija jį uždarė. Kitą dieną protesto streiką paskelbė Sorbonos studentai (vienas lyderių – Danielis Cohn‑Benditas), 1968 05 06 – Nacionalinė studentų sąjunga, į gatves išėjo daugiau kaip 20 000 studentų, dėstytojų ir jiems pritariančiųjų. Protestuojančiųjų ideologija buvo įvairi, dauguma buvo kairieji (marksistai, trockistai, maoistai). Studentus parėmė kairiosios profesinės sąjungos, 1968 05 13 įvyko visuotinis streikas, dalyvavo apie 1 mln. žmonių. Vyriausybė nusileido (buvo paleisti suimti studentų lyderiai), bet dėl to streikuojančiųjų tik padaugėjo. 1968 05 viduryje streikavo iki 10 mln. žmonių (2/3 Prancūzijos dirbančiųjų), darbininkai užiminėjo gamyklas. Streikai buvo stichiški. Reikalauta vyriausybės ir prezidento Ch. de Gaulle’io atsistatydinimo.
barikados Paryžiaus Gay‑Lussaco gatvėje (1968 05 11)
Vyriausybės veiksmai
1968 05 29 Ch. de Gaulle’is išvyko į Prancūzijos kariuomenės štabą Baden‑Badene (Vokietija), iš ten per radiją pranešė paleidžiąs Nacionalinį Susirinkimą, skelbiąs naujus rinkimus ir pagrasino įvesti nepaprastąją padėtį, jei darbininkai negrįš į darbą. 1968 05 30 Eliziejaus Laukuose susirinko apie 1 mln. vyriausybės šalininkų, siūlyta nutraukti streikus. Vyriausybę palaikė ir didžiosios profesinės sąjungos. Protestai nurimo beveik taip pat greitai, kaip ir kilo, padedant policijai daugelyje gamyklų atkurta (nors ne visada taikiai) tvarka. 1968 07 įvyko visuotiniai rinkimai, Ch. de Gaulle’io šalininkai Nacionaliniame Susirinkime gavo daugiau vietų nei per ankstesnius rinkimus.
Politiniai padariniai
Politiškai protestuotojai pralaimėjo, bet šie įvykiai labai pakeitė Prancūzijos visuomenę. Dar labiau sumenko Prancūzijos komunistų partijos įtaka (per streiką ji laikėsi atokiai), stiprėjo Socialistų partija, kūrėsi nauji visuomeniniai ir politiniai judėjimai (pvz., žaliųjų, 1969 pavasarį Ch. de Gaulle’iui atsistatydinus golistus pakeitė neogolistai), kilo seksualinė revoliucija, stiprėjo feminizmas; Prancūzijos visuomenė tapo liberalesnė.