pranczmetis, napoleònmetis, 1812 06–12 laikotarpis, per kurį Lietuva buvo užimta Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės, vadinamosios Didžiosios armijos.
Napoleono I kariuomenė 1812 06 keliasi per Nemuną (Ignazo Sebastiano Klauberio akvaforta pagal Giuseppe Pietro Bagetti paveikslą, išleista Sankt Peterburge, iki 1817, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Napoleoną I ir jo kariuomenę Lietuvos gyventojai iš pradžių sutiko kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos jungo. Buvo atkurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su sostine Vilniumi; 1812 07 14 ji formaliai prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės. 1812 07 Napoleono I įsaku įkurta aukščiausioji Lietuvos administravimo institucija Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija iš vietos gyventojų organizavo reguliariąją kariuomenę, nacionalinę gvardiją ir žandarmeriją. Iš Lietuvos Napoleonas I savo kariuomenei reikalavo karių, pinigų, maisto ir pašaro. Tikėdamiesi, kad Napoleonas I panaikins baudžiavą Lietuvoje, valstiečiai masiškai atsisakinėjo vykdyti prievoles dvarui. Napoleonui I baudžiavos nepanaikinus, kraštui kenčiant nuo didžiulių kontribucijų ir dezertyravusių kareivių plėšikavimo, didėjant valstiečių nepasitenkinimui parama prancūzų kariuomenei buvo gerokai mažesnė negu tikėtasi.
1812 11 pasklidus gandams apie Napoleono I armijos nesėkmes (pvz, Biarezinos mūšį) ir traukimąsi, siekdama nuraminti gyventojus Vilniaus administracija 1812 12 02 surengė šventę Napoleono I karūnacijos dienai ir Austerlitzo mūšiui paminėti. 1812 12 08–10 Vilniuje ir jo apylinkėse susitelkė apie 50 000 besitraukiančių Prancūzijos karių; iš jų apie 37 000–40 000 iki 1813 pradžios mirė nuo bado, ligų ir buvo čia palaidoti.
R: 1812 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos posėdžių protokolai (parengė V. Pugačiauskas) Vilnius 2012. L: B. Dundulis Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812) Vilnius 1981; V. Pugačiauskas Napoleono administracija Lietuvoje Vilnius 1998, Napoleonas ir Vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai Vilnius 2004, Lietuva ir Napoleonas Vilnius 2012.
prancūzmetis Mažojoje Lietuvoje
Mažoji Lietuva, kaip ir visa Rytų Prūsija, Prancūzijos kariuomenės buvo okupuota 1806 pabaigoje–1813 pradžioje. 1806 12 Napoleono I armijai persikėlus per Vyslą karo veiksmų arena tapo Rytų Prūsija. Po mūšių prie Ylavos (1807 02 08; Ylavos mūšis) ir Friedlando (1807 06 14; Friedlando mūšis) Rusijos armija (vadas L. Bennigsenas; jos gretose kovėsi ir vokiečių, mažlietuvių) pasitraukė iš Mažosios Lietuvos. Prancūzai po 2 d. šturmo 06 16 užėmė Karaliaučių. Iš miesto buvo paimta 12 mln. frankų kontribucijos. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luise (Luizė, Luiza) ir vaikais 01 09 per Kuršių neriją atvyko į Klaipėdą, kuri tapo valstybės laikinąja sostine. Napoleonas I su štabu įsikūrė Tilžėje, jo maršalas M. Ney – Marijampolėje. Pagal 1807 Tilžės taikos sutartį Prūsijos karalystė Prancūzijai turėjo sumokėti 140 mln. frankų kontribucijos. Prūsijos valdžia iš gyventojų rinko paskolas, kurias įstengė grąžinti tik 19 a. pabaigoje. Prūsija privalėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę (pasak Napoleono I, armiją turi maitinti nugalėtieji). Vien 1807 okupacijos nuostoliai siekė 40 mln. talerių. Didelė kontribucija alino ir Mažosios Lietuvos ūkį. Gyventojams buvo padidintos prievolės, įvestos pastotės, rekvizicijos. Padėtį blogino 1806 Napoleono I įvesta kontinentinė blokada Didžiajai Britanijai, prie kurios 1807 buvo priversta prisijungti Prūsijos karalystė. Per Klaipėdos uostą į Vakarus nebevežta žemės ūkio produkcija – agrararinio krašto ekonomikos pagrindas. Gyventojai vokiečiai ir lietuvininkai priešinosi prancūzų okupantams. 1812 vasarą Klaipėdoje susektas ir žiauriai numalšintas antiprancūziškas sąmokslas įguloje. Napoleono I žygiui iš Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos per Didžiąją Lietuvą į Rusiją Prūsija 1812 02 24 priverstine karine sutartimi su Prancūzija pasižadėjo Napoleonui I duoti 20 000 karių (tarp jų buvo daug mažlietuvių; M. L. Rėza per visą žygį buvo karo kapelionas). Mažojoje Lietuvoje buvo įrengti dideli maisto sandėliai, organizuotas jo vežimas sausuma ir vandeniu. Paskui karinius dalinius buvo varomi iš gyventojų rekvizuoti žirgai, galvijai. Prancūzai grobė maistą, kitą turtą, rinko mokesčius, dėl to ypač nuskurdo ūkininkai lietuvininkai. 1812 12 Rusijoje sumuštos bei sušalusios Napoleono I Didžiosios armijos likučiai traukėsi ir per Mažąją Lietuvą, kurią vėl nusiaubė. Prancūzijos kariuomenėje buvęs 20 000 žmonių Prūsijos korpusas (priklausė ir Lietuvių dragūnų pulkas iš Mažosios Lietuvos) nustojo kariauti su rusais: 1812 12 30 Rusijos ir Prūsijos generolai I. Dibičius–Zabalkanskis ir grafas H. Yorckas von Wartenburgas Požėrūnų malūne prie Tauragės sudarė Tauragės konvenciją. H. Yorckas von Wartenburgas korpusą dislokavo Klaipėdos srityje, ruožą nuo Nemuno iki Labguvos paskelbė neutraliu. Prūsijos kariai ėmė dezertyruoti iš Napoleono I armijos junginių ir prisijungti prie Rusijos kariuomenės. Prasidėjo partizaninė kova, tautinio išsivadavimo iš okupacijos judėjimas. Rytų Prūsija su Mažąja Lietuva tapo karalystės atgimimo centru. Gyventojai atsisakinėjo prievolių okupantams. Daugelis jų, t. p. pažangūs politiniai ir karo veikėjai (A. W. A. von Gneisenau, K. Grolmannas, G. J. D. von Scharnhorstas, H. F. K. vom und zum Steinas) Prancūzijos okupacinę kariuomenę vejančius Rusijos karius sutiko kaip išvaduotojus. Vokiečių valdžia Mažojoje Lietuvoje išleido lietuvių. kalba atsišaukimų ir dainų rinkinių, raginančių kovoti su prancūzais. Kūrėsi savanorių būriai, moterys aukojo savo brangenybes pašauktiniams apginkluoti. Po prancūzmečio Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje buvo padaryta svarbių pažangių reformų (Steino ir Hardenbergo reformos).
415