Prancūzų ir indėnų karas

Pranczų ir indnų kãras (French and Indian War), Kãras su pranczais ir indnais, ketvirtasis ir paskutinis Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ginkluotas konfliktas dėl kolonijų Šiaurės Amerikoje, vykęs 1754–63. Ankstesni šios kovos etapai buvo: Karaliaus Vilhelmo karas (1689–1697), Karalienės Onos karas (1702–13), Karaliaus Jurgio karas (1744–48). Prancūzų ir indėnų karas kilo Septynerių metų karo (1756–63) išvakarėse (laikomas jo amerikietiškuoju teatru), iš dalies jį išprovokavo. Konflikto pradžia – ginčas dėl Ohajo aukštupio. Platesne prasme, kovota dėl to, kuri nacionalinė kultūra – britų ar prancūzų – vyraus Šiaurės Amerikoje. Iki 1757 prancūzai (jų sąjungininkai buvo indėnai), 1754 išstūmę britus – ir kolonijų miliciją, kuriai vadovavo G. Washingtonas, į Necessity fortą Pensilvanijoje, kariavo sėkmingiau. 1758 Didžioji Britanija atsiuntė į Šiaurės Ameriką papildomą kariuomenę ir pasiekė karo veiksmų lūžį. Prancūzai buvo išstumti iš kelių pasienio fortų, 1758 britai užėmė svarbų Louisbourgo uostą. Nors 1758 prancūzai pasiekė pergalę ties Duquesne’o fortu (dabar Pittsburghas), netrukus buvo priversti jį palikti. 1759 prancūzai paliko ir Kvebeko uostą, po metų nesėkmingai bandė jį susigrąžinti. Britams įsipareigojus leisti prancūzams išpažinti katalikybę, garantavus nuosavybės ir gyvenamojo būsto neliečiamybę Prancūzijos kariuomenės įgula Montréalyje 1760 kapituliavo, karo veiksmai Šiaurės Amerikoje buvo nutraukti, Prancūzijos kariuomenė britų laivais išgabenta į Europą (pagal susitarimą ji negalėjo dalyvauti dar nesibaigusio karo veiksmuose). Pagal Septynerių metų karą baigusią Paryžiaus taikos sutartį (1763), beveik visos Prancūzijos valdos Šiaurės Amerikoje (išskyrus Luizianą) atiteko Didžiajai Britanijai. Prasidėjo Didžiosios Britanijos hegemonijos Šiaurės Amerikoje laikotarpis.