prancūzų kalba

pranczų kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų šakos kalboms.

Paplitimas

Valstybinė Prancūzijos, Monako, Belgijos (kartu su olandų ir vokiečių kalbomis), Šveicarijos (kartu su italų, vokiečių, retoromanų kalbomis), Liuksemburgo (kartu su vokiečių ir liuksemburgiečių kalbomis), Kanados (kartu su anglų kalba; daugiausia vartojama Kvebeko provincijoje), Haičio (kartu su kreoline haitiečių kalba) kalba. Šiose šalyse prancūzų kalba daugeliui yra gimtoji kalba.

Oficialiosios kalbos statusą turi kai kuriose Afrikos šalyse (Benine, Burkina Fase, Burundyje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Dramblio Kaulo Krante, Džibutyje, Gabone, Gvinėjoje, Kamerūne, Komoruose, Konge, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Madagaskare, Malyje, Nigeryje, Pusiaujo Gvinėjoje, Ruandoje, Seišeliuose, Senegale, Toge), t. p. Okeanijos šalyse (Vanuatu).

Prancūzų kalba plačiai vartojama Tunise, Mauritanijoje, Alžyre ir kitose Afrikos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Luizianoje) ir kitur. Kaip gimtąją kalbą vartoja apie 125 mln. (iš viso kalbančiųjų apie 200 mln.; 21 a. pradžioje).

Prancūzų kalbos pagrindu yra nemažai susiformavusių kreolinių kalbų: haitiečių, antilų, mauriciečių ir kitos. Šalių visuma, kuriose vartojama prancūzų kalba vadinama Frankofonija. Tarptautinė frankofonijos organizacija vienija šalis, kurių nacionalinė kalba yra prancūzų kalba arba ji plačiai vartojama, tiriama (Lietuva organizacijoje turi oficialų stebėtojos statusą).

Prancūzų kalba viena populiariausių tarptautinių kalbų. 17–19 a. vyraujanti diplomatijos kalba. Daugelio tarptautinių organizacijų oficialioji arba darbo kalba (Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Tarptautinio olimpinio komiteto, Pasaulio prekybos organizacijos, Tarptautinio Teisingumo Teismo, Interpolo, Pasaulinės pašto sąjungos, Europos transliuotojų sąjungos ir kitų), pagrindinė Afrikos sąjungos (African Union, AU; iki 2002 Afrikos vienybės organizacija) kalba.

Istorija

Skiriami keli prancūzų kalbos raidos etapai: galų romanų (5–8 a.), senosios prancūzų kalbos (9–13 a.), vidurinės prancūzų kalbos (14–15 a.), ankstyvosios naujosios prancūzų kalbos (16 a.), klasikinės (17–18 a.), dabartinės (nuo 19 a.). Prancūzų kalba pasižymi gausiomis tarmių grupėmis: Île-de-France’o (jos pagrindu susiformavo bendrinė kalba), šiaurės (normandų, pikardų, valonų Belgijoje), vakarų (anžujiečių ir kitų), pietvakarių (puatjiečių ir kitų), vidurio ir pietryčių (burgundų ir kitų), rytų (lotaringiečių, šampanių), frankų provansalų ir kitos.

Raštas

Anksčiausias žinomas rašto paminklas – Strasbūro priesaika (Serments de Strasbourg 842), 881 pasirodė pirmasis literatūrinis eiliuotas tekstas – religinio pobūdžio Šventosios Eulalijos kantilena (Séquence ou Cantilène de sainte Eulalie).

Nuo 11 a. įsivyravo herojinio epo žanras, senąja prancūzų kalba buvo rašomos epinės dainos chanson de geste (žymiausia poema Rolando giesmė). Ankstyvoji Prancūzijos literatūra rašyta senosios prancūzų kalbos tarmėmis ir tik 13 a., išaugus Paryžiaus vaidmeniui, jo ir aplinkinės teritorijos tarmės pagrindu susiformavo bendrinė literatūrinė prancūzų kalba, kuria vėliau parašyti kūriniai, įėję į pasaulinės literatūros aukso fondą (F. Rabelais, H. de Balzaco, G. Flaubert’o, V. Hugo, M. Prousto, A. Camus, J.‑M. G. Le Clézio ir kitų).

1539 Villers‑Cotterêts ediktu Prancūzijos karalius Pranciškus I prancūzų kalbą paskelbė oficialia Prancūzijos valstybės administracijos ir teismų kalba (iki tol buvo vartojama lotynų kalba). 1635 kardinolas A.‑J. de Richelieu įkūrė Prancūzų akademiją, ji tapo oficialia įstaiga, kuri rūpinasi prancūzų kalbos grynumu ir išlikimu. Akademiją sudaro 40 iki mirties skiriamų akademikų.

Fonetika

Prancūzų kalba turi 33 fonemas. Rašyba mišraus tipo: iš dalies fonetinė, iš dalies etimologinė ir gramatinė. Prancūzų kalbos sakinio intonacija pasižymi oksitoniniu ritmu, kai kirčiuojamas paskutinis ritminės grupės skiemuo. Būdinga nekirčiuotų ir galinių balsių redukcija, balsių elizija, žodžių trumpėjimas, galinių žodžio priebalsių netarimas. Po balsių einantys n ir m netariami, atsidūrę prieš juos balsiai virsta nosiniais. Neturi dvigarsių, afrikatų. Turi fiksuotą pastovų žodžio paskutinio skiemens kirtį.

Leksika ir sintaksė

Leksikos pagrindą sudaro žodžiai iš lotynų, galų, frankų kalbų, nemažai skolinių iš germanų ir keltų kalbų. Prancūzų kalba turi ryškių analitinių bruožų. Nėra linksnių (senojoje prancūzų kalboje buvo 2 linksniai). Turi 2 gramatines gimines – vyriškąją ir moteriškąją. Gramatinė sandara iš kitų gyvųjų indoeuropiečių kalbų skiriasi veiksmažodžių formų gausa ir įvairove. Veiksmažodis turi 4 nuosakas, sudėtingą gramatinio laiko sistemą. Gramatinėms ir sintaksinėms reikšmėms reikšti plačiai vartojami tarnybiniai žodžiai (3 artikelių rūšys, priešveiksmažodiniai įvardžiai je ‘aš’, tu ‘tu’, il ‘jis’ ir kiti). Būdinga griežta žodžių tvarka – dažniausia sakinio struktūra SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Raštą sudaro lotynų kalbos abėcėlės 26 raidės ir 5 papildomi diakritiniai ženklai: kairinis kirtis, dešininis kirtis, sedilė, stogelis ir dierezė (du taškai). Bendrinės kalbos raštas archajiškas, susiformavęs apie 18 a., labai nuo jo nutolęs. Viešajame gyvenime, švietimo ir mokslo sistemoje vyrauja norminė prancūzų kalba.

prancūzų kalba

Prancūzų kalba Lietuvoje

Lietuvoje prancūzų kalba susidomėta 18 a. viduryje. Vilniaus universitete 19 a. pradžios kai kurie kursai buvo skaitomi prancūzų kalba. 20 a. 2–4 dešimtmetyje prancūzų kalba buvo pagrindinė užsienio kalba mokyklose.

Prancūzų kalbos gramatikos vadovėlių parengė A. Buivydaitis (Prancūzų kalbos vadovėlis: Lengvu būdu išmokti pracūziškai kalbėti: Tarimas fonetiškai nurodytas 1928), A. Kučinskas (Prancūzų kalbos gramatika: Vadovėlis gimnazijoms 1938), V. Gailevičienė (Prancūzų kalbos gramatika tekstais / La grammaire française: Étudiée par les textes 1939), A. Vilimas ir kiti.

V. Dubas Vytauto Didžiojo universitete dėstė prancūzų literatūros istoriją (V. Dubas Prancūzų literatūros istorija 2 t. 1929–30). Nuo 20 a. 5 dešimtmečio prancūzų kalbos vadovėlių yra parengę L. Andrejevskaja, M. Bachareva, I. Balaišienė, F. Fridmanas, N. Jeluchina, S. Kadžiulytė, Z. Kalačiova, E. Livšic, L. Lobanova, R. Mosevičius, E. Narbutas, J. Rukštelienė. J. Karsavina, J. Kairiūkštytė sudarė Lietuvių–prancūzų kalbų žodyną (1954), E. Juškienė, M. Katilienė, K. Kaziūnienė, D. Šlapoberskis – Prancūzų–lietuvių kalbų žodyną (1957 ⁵2005), I. Balaišienė – Prancūzų–lietuvių kalbų žodyną (2004), Prancūzų–lietuvių, lietuvių–prancūzų kalbų žodyną (Dictionnaire français‑lituanien, lituanien-français 2000 ⁴2008), A. O. Trapenskienė – Prancūzų–lietuvių kalbų žodynėlį (2000), D. Melnikienė – Prancūzų–lietuvių kalbų sinonimų žodyną (1999), Naują prancūzų–lietuvių ir lietuvių–prancūzų kalbų žodyną (2001), Didįjį lietuvių-prancūzų kalbų žodyną (2006, pataisytas ir papildytas leidimas 2012), Dictionnaire français–lituanien / Lietuvių–prancūzų kalbų žodyną (2020).

21 a. pradžioje prancūzų kalbos, kaip pasirenkamosios užsienio kalbos, mokoma bendrojo lavinimo mokyklose ir universitetuose. Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete rengiami prancūzų kalbos specialistai.

85