pranczų sociològinė mokyklà, 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės prancūzų sociologijos kryptis, kuriai būdinga visuomeninis istorinis požiūris į žmogaus psichiką.
Mokyklos atstovai ir reikšmė
Pradininkas – É. Durkheimas. Žymiausi prancūzų sociologinės mokyklos atstovai – Ch. Blondelis, L. Lévy-Bruhlis, M. Halbwachsas, M. Maussas, C. Lévi‑Straussas, P. M. F. Janet. Prancūzų sociologinės mokyklos šalininkai sociologiją laikė socialinių mokslų pagrindu. Prancūzų sociologinė mokykla padarė įtaką šiuolaikiniam funkcionalizmui, šveicarų psichologo J. Piaget teorijoms, Frankfurto mokyklai.
É. Durkheimo sociologizmas
Prancūzų sociologinės mokyklos teorijos pagrindas – É. Durkheimo skatintas sociologizmas, kuris pratęsė prancūzų filosofo A. Comte’o pozityvistines tradicijas. Pozityvizmu É. Durkheimas grindė praktinius socialinius tyrimus. Jis siekė atskirti sociologiją nuo filosofijos ir psichologijos, nes sociologija tiria socialinę realybę, turinčią ypatingų, tik jai būdingų savybių. É. Durkheimas sociologiją laikė mokslu apie institucijas, jų raidą ir funkcionavimą, sociologinių tyrimų objektu – socialinius faktus (kurie skiriasi nuo ekonominių, psichologinių ar fizinių faktų), tų tyrimų rezultatus siekė pritaikyti politinėms reformoms ir socialiniam solidarumui skatinti. Pasak jo, žmogus yra biosociali būtybė, kurioje glūdi 2 pradai – individualusis (jo pagrindas – organizmas) ir socialinis (jį formuoja visuomenė), o visuomenė – kolektyvinių sampratų (bendrų idėjų, religijų, dorovės, socialinių normų, papročių) visuma. Visuomenę É. Durkheimas laikė nepriklausančia nuo individų ir vyraujančia jų atžvilgiu. Jis teigė, kad žmogaus socialinį elgesį daugiausia lemia ne individualios priežastys, bet socialinių faktų visuma.
L. Lévy‑Bruhlio požiūris į mąstymą
L. Lévy‑Bruhlis išskyrė žmogaus mąstymo 2 tipus – loginį ir vadinamąjį ikiloginį. Šie tipai skiriasi turiniu (juo gali būti objektyvi arba magiška, antgamtinė tikrovė), logika (paklūstantis priežastingumui arba neatsižvelgiantis į prieštaravimus). Pasak L. Lévy‑Bruhlio, abu tipai egzistuoja visose visuomenės raidos pakopose, bet pirminio žmogaus, suvokiančio pasaulį daugiausia kolektyviniais vaizdiniais, mąstymas yra ikiloginis, jam nepritaikomi formaliosios logikos dėsniai. Jis teigė, kad kolektyviniai vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo individualiųjų – pirmieji yra ikilogiški, o individuali praktinė veikla yra logiška. Pirminiam mąstymui būdinga afektinė kategorija – santykis su pasauliu (ypač su antgamtine sritimi) pagrįstas emocijomis, o ne samprotavimu. Kolektyviniai vaizdiniai ir su jais susijęs ikilogiškumas būdinga ir civilizuotoms visuomenėms (religijoje, dorovėje).