Prãno Juõzapo Žẽmė (Земля Франца-Иосифа, Zemlia Franca-Iosifa), salynas Barentso jūros šiaurės rytuose; priklauso Rusijai (Archangelsko sritis). Apima 191 salą. Bendras plotas 16 134 km2. Negyvenama. Skiriamos 3 salyno dalys: rytinė (didžiausios salos: Vilčeko Žemė, Grahamo Bello), centrinė (daugiausia salų; didžiausios – Rudolfo sala, Jacksono) ir vakarinė (Jurgio Žemė, Aleksandros Žemė). Jas skiria Austrijos sąsiauris ir Britanijos kanalas.
Daugumos salų paviršius – plynaukštė (vidutinis aukštis 400–490 m); aukščiausia Prano Juozapo Žemės viršūnė 620 m (Wiener Neustadto sala). Fligelio (Fligely) kyšulys (Rudolfo sala) – šiauriausia Rytų pusrutulio sausumos vieta (nuo šiaurės ašigalio ją skiria apie 900 kilometrų).
Dauguma salų susidariusios iš juros sistemos jūrinių nuogulų (smiltainių, aleurolitų, klinčių), padengtų stora bazalto danga. Vietomis yra kreidos laikotarpio nuogulų su retais rusvųjų anglių telkiniais.
Klimatas arktinis jūrinis. Apie 85 % salyno teritorijos (13 700 km2) dengia 100–500 m storio ledynai, kita dalis – arktinė dykuma, kurioje yra apie 1000 nedidelių ežerų, kelios upės.
Auga samanos, kerpės, kai kur poliariniai karklai.
Veisiasi baltieji lokiai, poliarinės lapės, priekrančių vandenyse – grenlandiniai ruoniai, vėpliai, narvalai, didžiosios orkos, krantuose būna paukščių turgūs.
Aleksandros Žemėje ir Rudolfo salose veikia poliarinės stotys, Heiso (Hayeso) saloje – geofizikos observatorija (nuo 1957).
Prano Juozapo Žemę 1873 atrado J von Payerio ir C. Weyprechto vadovaujama Austrijos-Vengrijos ekspedicija; pavadinta Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I vardu. Bazaltinė plynaukštė Hukerio saloje pavadinta (1913) Čiurlionio kalnais.