prãpjovos, rugiapjūtės pradžia; vaišės supjovus pirmąjį pėdą.
Prapjovų dieną, dažniausiai savaitės pradžioje, būdavo apeinami rugiai. Į lauką būdavo einama iškilmingai, pasipuošus – moterys baltais nuometais ir baltomis prijuostėmis, vyrai – su baltais marškiniais, susijuosę margomis juostomis. Vienur šeimininkė nešdavosi sūrį, šeimininkas – alaus arba giros ąsotį, kitur būdavo nešamasi duonos su druska, sūrio. Supjovusi pirmąjį pėdą šeimyna susėsdavusi parugėje ir suvalgydavusi duonos riekę, būdavo sakoma, kad duona su duona sutinka. Kai visos rugių rišėjos surišdavo po pėdą, šeimininkė savąjį apdengdavo drobine skarele, padėdavo sūrį, sviesto, šeimininkas pastatydavo alaus arba giros ąsotį. Susėdus apie tokį vaišių stalą būdavo trumpai vaišinamasi, dainuojama, dirbti einama dainuojant. Kai kur prapjovų dieną nupjovę kiek rugių daugiau nedirbdavo, surištą pirmąjį pėdą (vadinamąjį svečią, šeimininką, diedą) pjovėjai parnešdavo namo, pastatydavo geriausioje vietoje – krikštasuolėje. Pasitinkantieji su duona ir druska sakydavo: Sena duona naują pasitinka arba Šviežia duona parėjo. Paskui visi vaišindavosi.
į gubas sustatyti pėdai (Baublių kaimas, Kartenos valsčius, Kretingos apskritis, apie 1936, fotografas Ignas Končius; © Šiaulių Aušros muziejus)