pravardė

pravard, neoficialus asmenvardis, kuris įvardija ar apibūdina žmogų pagal tam tikras jo ypatybes.

Pravardžiavimo priežastys

Pravardės kuriamos dėl dvejopų priežasčių: kai nebepakanka oficialių asmenvardžių (vardo ir pavardės) ir reikia atskirti tokią pačią pavardę turinčius asmenis; kai kyla noras papildomai apibūdinti žmogų. Dažniausiai pravardė duodama pagal išskirtinį požymį – retą, kolektyvui nebūdingą bruožą, aplinkinių traktuojamą kaip nukrypimą nuo normos.

Pravardė dažniausiai atspindi kokią nors fizinę ar būdo ypatybę, veiklą, gyvenamąją vietą, nuolat kartojamą žodį, pomėgį ar kita. Pravardžiuojami tik pažįstami žmonės, pravardė rodo, kad pravardžiuojamasis yra to paties kolektyvo narys. Skiriamos dvi pravardžių rūšys: pravardės, ilgainiui virtusios pavardėmis (Rudỹs, Vãnagas), ir naujai atsiradusios pravardės, vartojamos šalia pavardžių ar norint atskirti bendrapavardžius asmenis (Igšis, Vtra). Jei pavardžių susidarymo laikotarpiu nebūtų buvę įvardijama pravardėmis, būtų mažiau lietuviškos kilmės pavardžių. Dažniau pravardžiuojami vyrai.

Pravardžių virtimas pavardėmis

Pravardžių virtimas pavardėmis būdingas daugeliui Europos tautų. Pravardės yra vienas gausiausių pavardžių šaltinių. Nemažai pašaipių pravardžių yra turėję romėnai, skandinavai, vokiečiai; gana anksti jos tapo paveldimos ir virto pavardėmis, pagal dažnumą nusileidusios tik pravardėms, duotoms pagal kilmę ir amatą. Pvz., romėnai turėjo tris asmenvardžius: vardą (praenomen), giminės vardą, arba pavardę (nomen gentile), ir prievardį, arba pravardę (cognomen). Jų pravardės dažniausiai primindavo kokį nors fizinį ar dvasinį žmogaus trūkumą: Flaccus (Horacijus) – nulėpausis, Brutus – kvailys, Plautus – plokščiapėdis.

Lietuvių dabartinės pravardės

Lietuvių dabartinės pravardės yra keleriopos: kaimiečių, miestiečių, moksleivių, recidyvistų ir kitos. Lietuvių pravardžių susidarymo pagrindas – įvairios žmonių savybės ir santykiai su aplinka. Skiriama keletas pravardžių grupių. Dažniausiai pravardėmis apibūdinamos žmonių fizinės ypatybės (asmens išvaizda, judesiai, fizinis pajėgumas ir kita – visos ypatybės, kurias aplinkiniai suvokia rega, klausa ar uosle), pvz., Ãvinas (garbanotas), Japònas (odos spalva), Auksiniùkas (dirbtiniais dantimis), Réifkia (pagal žodžio ‘reiškia’ tartį), Reaktỹvinis (greitos eisenos), Kriáušių Kvãpas (taip kvepianti). Pravardėmis gali būti apibūdinami giminystės ryšiai (asmens priklausymas giminei, šeimai, šeiminė padėtis). Daugiausia šioje grupėje yra priklausymą šeimai rodančių patroniminių pravardžių, sudarytų iš tėvo ar motinos asmenvardžio su kokia nors priesaga: Mikuliõkas (Miko, vadinamo Mikuliu, sūnus), Kãroliaus Dãmas (Karolio sūnus), Ciruliùkas (Cirulaitės sūnus). Santuokines pravardes lėmė tradicija naujus šeimos narius įvardyti pagal šeimininką: Švogerùtis, Šviẽžikas, Rozaliùkas, Htlerio Bóba (vyro pravardė Hitleris), Užkurenė (užkurio žmona). Akstiną pravardei gali suteikti veikla (asmens profesija, pomėgiai, verslas, situacija ir pan.): Ratadáila (račius), Brãvoro Darãktorė, Limpamám (muzikantas), Torpèdas (vairuotojas), Valdõvas (pirmininkas), Kirvẽlis (malkų kapotojas), Kãminas (rūkalius), Trainòj (girtuoklis), Malonùmas (paleistuvis), Mikálda (visažinė, patarėja), Tarzãnas (laiko daug šunų), Restorãnas (pardavinėja degtinę), Pakaruõklis (bandęs pasikarti), Amerikonkà (norėjo išvažiuoti į Ameriką), Sklẽpas (sakėsi esąs durnas kaip sklepas), Taškeñtas (buvo ekskursijoje), Pschas (mėgino studijuoti psichologiją). Pravardę gali lemti asmens kalbėsena (pertarai, kreipiniai, posakio, temos, dainų žodžiai ir kita): Suprañti, Brãce, Bràt Milijõnas, Báika, Kadángi Romántiškai, Dūšẽlė, Katùlis, Balzãkas, Mãgnesas (Mane kaip magnetu traukia), Chirùrgas (grasina papjauti), Navadòlis (‘validolis’), Pūkẽlis (pagal dainą); būdo ypatybės (asmens charakteris, temperamentas, emocionalumas: šiurkštumas, gudrumas, smarkumas, linksmumas ir pan.): Kobrà, Panterà, Giltin, Èrodas, Triẽslius, Minkštmas, Gavarlka, Užraš Knygùtė, Skubùtis, Tešmuõ, Bitẽlė, Čiùčela, Ceñtas, Nãginė. Skiriama grupė pravardžių, sudarytų pagal asociacijas, kurias kelia žmogaus vardo ar pavardės fonetika, rečiau semantika (asmenų, gyvūnų, daiktų, augalų pavadinimai): Žydẽlis (pavardė Žiedelis), Barõnas (Baranauskas), Vãškas (Pusvaškis), Česnãkas (Čėsna), Skesvėjis (Skerstonas), Antannis (Antanas), Polcija (Felicija), Zukis (Kiškis), Dekabriùkas (Gruodis), Kompòtas (Kisielius), Kiaũlė (Krukonis), Apãštalas (Petras), Blnda (Tadas). Skiriamos pravardės, kurių motyvas – gyvenamoji vieta (asmens sodybos vieta, trobos ypatumai): Žuveliõkas (gyvena prie ežero), Padugn (gyvena slėnyje), Grãfas (gyvena atsiskyręs), Sù Grišėm (sodyboje auga kriaušės); turtas (asmenys, išsiskiriantys turtingumu ar skurdu): Dòleris, Auksnė Kiaũlė, Bekenis, Kampáuskas; asmens kilmė, tautybė (asmens naujumas kolektyve, geografinė kilmė): Atėjnas, Impòrtinis, Pãni Balañdis, Niẽmčius. Kiti motyvai (amžius, įsitikinimai, pažiūros): Carnis, Mažamẽtis, Dievobáiminga, Bolševkas, Lènino Ankas (užaugo vaikų namuose), Váršuva (moka lenkų kalbą). Nedidelė dalis lietuvių pravardžių yra nemotyvuotos. Jos yra dvejopos: neaiškios ar nežinomos motyvacijos (Baliònas, Érkė) ir vardinės, kai pravardė sudaroma iš vardo ir pavardės dūrinio (Batjonis, Jonas Bartkus, Jótmarė, Marė Jotautaitė). Lietuvių etnografiniuose regionuose pravardės nevienodos. Dažniausias aukštaitiškų ir dzūkiškų pravardžių motyvas – giminystė, žemaitiškų, Užnemunės ir Vidurio Lietuvos – žmogaus fizinės ypatybės.

Lietuvių pravardžių tyrinėjimas

Lietuvių pravardes daugiausiai tyrinėjo A. Butkus (Lietuvių pravardės 1995, Lietuvių pravardžių atvirkštinis žodynas 2009).

1750