preceñtorius (lot. praecentor – dainavedys), precèptorius, 16 a.–19 a. pradžioje protestantų bendruomenės vaikų mokytojas. Anksčiausiai (1568) jo funkcijas nusakė Pamedės vyskupas J. Wigandas: vesti giesmę bažnyčioje, išmokyti vaikus atmintinai sakyti bent 3 katekizmo dalis, pamokyti juos skaityti, rašyti, skaičiuoti. Miestų parapinėse mokyklose precentorius dar mokė laisvųjų menų ir lotynų kalbos. Be darbo mokykloje, precentorius privalėjo padėti dvasininkams – nesant kunigo, susirinkusiems žmonėms skaityti ir aiškinti Bibliją, pakrikštyti kūdikį, palaidoti mirusįjį. Vėliau pareigų daugėjo: prieš pamaldas precentorius privalėjo atidaryti bažnyčią, po jų – užrakinti, rūpintis altoriaus, sakyklos švara, krikštijimo indą pripildyti vandeniu, nesant varpininko – skambinti varpais, stebėti, kurie parapijiečiai blogai lanko pamaldas. Precentoriumi buvo skiriamas aukštos moralės, pavyzdingo elgesio, tinkamo išsilavinimo asmuo; jį skyrė parapijos kunigas. 16–17 a. precentorius nebuvo aukštos kvalifikacijos, vėliau privalėjo turėti aukštesnį išsilavinimą: 18 a. parapinėse mokyklose precentoriavo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete mokęsi, bet jo nebaigę asmenys ir universitetą baigusieji, bet negavę kunigo vietos. Kitą grupę sudarė universiteto parengiamosios mokyklos Collegium Albertinum (įsteigta 1541), kelių Prūsijos aukštesniųjų, vadinamųjų lotynų, mokyklų auklėtiniai. Precentoriui buvo mokamas nustatytas atlyginimas, be to, skiriama nemokamas butas, dirbamos žemės sklypas ir pieva gyvuliams ganyti. Metų pabaigoje parapijiečiai privalėjo pristatyti sutartą kiekį maisto produktų, atvežti kuro precentoriaus butui ir mokyklai apšildyti. Precentoriaus reikšmė sumažėjo 19 a. pradžioje, kai švietimo klausimus ėmė reguliuoti valstybė, vietoj parapinių mokyklų pradėtos steigti aštuonmetės liaudies mokyklos. Nuo tada precentoriaus pareigomis liko tik rengti jaunuolius konfirmacijai, vargonininkauti bažnyčiose, organizuoti bažnytinius chorus, kiti visuomeniniai darbai parapijose. Precentoriais yra dirbę Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelnę asmenys: evangelikų liuteronų kunigas, giesmių vertėjas A. Rodūnionis jaunesnysis (1550–93), evangelikų liuteronų kunigas J. Gedkantas (1556–apie 1619), lietuvių raštijos darbuotojas, evangelikų liuteronų kunigas Z. Blotnas jaunesnysis, žodynininkas, tautosakos rinkėjas J. Brodovskis ir kiti.
871