predelà (it. predella), altoriaus retabulo apačia; dažniausiai vienos lentos horizontali juosta. Viduramžiais statyta ant mensos galinio pakraščio kaip spintinio altoriaus atrama (dėl to altoriaus pagrindinė dalis buvo geriau matoma). Gotikos ir renesanso laikotarpiu dažniausiai puošta tapytomis arba skulptūrinėmis scenomis ta pačia tema kaip ir retabulo paveikslas ar reljefas. Altoriaus pagrindinėje dalyje vaizduotos Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos arba kito šventojo didelės statiškos figūros, predeloje (ją dažniausiai sudarydavo 3–5 maži paveikslai) vaizduoti jų gyvenimo įvykiai.
predela su scenomis Išminčių pagarbinimas, Švč. Mergelės Marijos mirtis, Jėzaus paaukojimas šventykloje (nežinomas skulptorius; liepos mediena, apie 1475–1500, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Vėliau dailininkai dažnai naudojo predelą kaip galimybę išplėsti pagrindinę altoriaus ikonografiją alegorinėmis reikšmėmis. Kurdami predelą dailininkai menkiau laikėsi ikonografinių taisyklių, galėjo daugiau eksperimentuoti. Vėlesniais laikais predela vadinta altoriaus paveikslo apačia, dekoruota architektūrinėmis detalėmis, krikščioniškais simboliais, augaliniais ir geometriniais ornamentais. Predelos labiausiai buvo paplitusios Italijoje, nemažai jų sukurta Ispanijoje, Vokietijoje. Ankstyviausia tiksliai datuota yra Duccio di Buoninsegnos poliptinio altoriaus Maesta predela (1308–11, Sienos katedra).