predestinãcija (lot. praedestinatio), neišvengiamas, iš anksto nulemtas likimas. Predestinacija platesne reikšme nurodo Dievo nutartį, jo paties įgyvendinamą savo kūrinijos atžvilgiu, vadinamą apvaizda (lotynų kalba providentia). Siauresne reikšme – mokymas apie Dievo iš anksto nustatytą kiekvieno žmogaus amžinąją lemtį, Dievo nutartį vienus žmones paskirti išganymui (lotynų kalba electio), kitus – prakeikimui (lotynų kalba reprobatio). Išrinkimas išganyti tradiciškai vadinamas paprastąja predestinacija, Dievo pasmerktojo aktyvus atmetimas (ne tik palikimas nuodėmėse) – dviguba predestinacija. Predestinacija yra išskirtinai monoteistinėms religijoms būdingas klausimas apie asmeniško ir visagalio Dievo bei žmogaus veiklos santykį. Krikščionybėje mokymas apie predestinaciją atsako į klausimą apie žmogaus tikėjimo prigimtį. Kitų religijų deterministinės sąvokos (tikėjimas likimu ar karma) su predestinacija nesietinos.
Predestinacijos pagrindą sudaro Biblijos mokymas apie išrinkimą; apie jį rašoma ST, Evangelijoje pagal Joną, Pauliaus laiškuose romiečiams ir efeziečiams. Krikščionybėje predestinaciją įtvirtino šv. Augustinas (Apie malonę ir laisvą valią / De gratia et libero arbitrio ir Apie sulaikymą ir malonę / De correptione et gratia; abu apie 427, Apie šventųjų išrinktumą / De praedestinatione sanctorum 429); jis teigė, kad žmonių lemtis dvejopa: blogieji bus pasmerkti, gerieji – išganyti, bet Dievas savo malone dalį žmonių atvertė ir išgelbėjo. Ši koncepcija sukėlė diskusijas, buvo prieštaringai vertinama antropologijoje (mokyme apie nuodėmę, laisvą valią) ir soteriologijoje (mokyme apie malonės galią ir tikėjimo vaidmenį). Augustino sekėjai buvo Bonaventūras, Tomas Akvinietis ir kiti vidurinių amžių teologai, vėlesniais laikais – J. Wycliffe’as, J. Husas ir kiti Bažnyčios reformatoriai. M. Liuteris veikale Apie nelaisvą valią (De servo arbitrio 1525) laikėsi griežto predestinacijos mokymo, vėlesnieji liuteronų teologai, paveikti Ph. Melanchthono, Santarvės formulėje (1577) atmetė dvigubos predestinacijos sampratą. Predestinacijos koncepciją 16 a. aktyviausiai ėmė skelbti kalvinistai. Jie teigė išrinkimo intencijos pradą esant ne žmoguje ir jo veikloje, o vien tik Dieve; išganymą ateinant vien tik iš Dievo per jo suverenią malonę, bet pabrėžė ir tam tikrą žmogaus atsakomybę, atmesdami fatalizmą. J. Kalvinas ir jo sekėjai laikėsi dvigubos predestinacijos sampratos, nors daug reikšmės teikė paguodos ir išganymo tikrumo stiprinimui bei puikybės ir savikliovos atgrasai išganymo klausimuose. Tokia predestinacija įtvirtinta reformacijos laikų tikėjimo išpažinimuose Helvecijos simbolis (1566), Westminsterio išpažinimas (1647). Plačiausiai ir išsamiausiai predestinacijos samprata išaiškinta Dorto kanonuose (1619); juose atmestas evangeliko reformato teologo J. Arminijaus ir jo sekėjų mokymas apie predestinaciją kaip vien tik Dievo išankstinį žinojimą apie laisvus žmogaus sprendimus. Nepaisant to, atmestoji pozicija įsitvirtino metodistų, sekmininkų, daugumos baptistų doktrinose.
Katalikų Bažnyčia Tridento susirinkimo (1545–63) dokumentuose predestinaciją patvirtino, atmesdama tik protestantų neigiamą požiūrį į laisvą valią, teigdama išganymo vilties tikrumą. Šviečiamajame amžiuje ir vėliau įvairių Bažnyčių teologų mokymas apie predestinaciją dažnai buvo vertinamas neigiamai arba ignoruojamas. 19–20 a. predestinacijos klausimus svarstė F. Schleiermacheris, K. Barthas, H. U. von Balthasaras, K. Rahneris ir kiti. Diskusijos dėl determinizmo ir laisvos valios tebevyksta mokslo ir filosofijos kontekste, predestinacijos apibrėžimų įvairovė išlieka.
473