prẽkė, materialus ar nematerialus pirkimo ir pardavimo objektas, tiesiogiai ar netiesiogiai tenkinantis žmonių poreikius. Daiktas tampa preke tik mainų procese. Plėtojantis mokslui, technikai, didėjant visuomeniniams ir asmeniniams žmonių poreikiams prekėmis tampa vis įvairesnės vertybės: ne tik turinčios materialią (daiktinę) formą, bet ir kūrybinės, intelektinės veiklos produktai (pvz., idėjos, informacija, licencijos, techninė dokumentacija, literatūros ir meno kūriniai), vertybiniai popieriai, užsienio valiutos, paslaugos. Vis labiau įtraukiant į ūkinę apyvartą gamtos išteklius daugelis jų t. p. įgauna prekių savybių ir tampa pirkimo ir pardavimo objektais (žemė, vanduo, naudingosios iškasenos, laukiniai gyvūnai, augalai ir kita). Rinkodaroje preke laikoma visa, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui. Pasirinkdamas prekę vartotojas vadovaujasi jos vartojamosios vertės suvokimu. Vartojamoji vertė yra vartotojo požiūris į prekės gebėjimą patenkinti jo poreikius. Ji nustatoma prekės teikiamą naudą lyginant su jos įsigijimo ir eksploatacijos išlaidomis. Pirkėjų subjektyviai vertinamų prekės charakteristikų ir pirkėjų lūkesčių atitikimas vadinamas pirkėjų pasitenkinimu preke. Pirkėjų lūkesčiai priklauso nuo jų turimos informacijos, ankstesnės patirties, o prekės charakteristikos formuojamos jos kūrimo, gamybos ir pateikimo vartotojams procesuose. Pirkėjų pasitenkinimas preke tiesiogiai priklauso nuo jos kokybės – naudingų savybių visumos, kuri tenkina išreikštus ir numanomus pirkėjų poreikius. Marksistinė politinė ekonomija prekę traktuoja kaip jos vartojamosios vertės ir darbo vertės (darbo sąnaudų) vienovę. Išorinė vertės išraiškos forma – mainomoji vertė, t. y. kiekybinis santykis, kuriuo viena prekė rinkoje mainoma į kitą.
Verslo įmonės gamina ir parduoda daugybę įvairių pavadinimų prekių. Tam tikru metu rinkai pateikiamas prekių rinkinys vadinamas asortimentu. Prekės viena nuo kitos skiriasi savo paskirtimi, apdorojimo laipsniu, fizinėmis, cheminėmis savybėmis ir kitomis charakteristikomis. Mokslo ir praktikos tikslais būtina prekes suskirstyti į bendrus požymius turinčias klases, skyrius, grupes, t. y. jas klasifikuoti. Prekių klasifikavimas reikalingas jų pardavimo buhalterinei ir statistinei apskaitai, planuojant, sudarant prekių kainynus ir katalogus, koduojant (kodavimas), vykdant standartizaciją, sertifikuojant, nustatant prekės kilmę. Prekių klasifikavimo problema ypač aktuali tarptautinėje prekyboje, nes atliekant eksporto ar importo operacijas kiekvieną prekę reikia identifikuoti. Prekių klasifikavimas remiasi hierarchine struktūra, pakopiškumu. Prekėms klasifikuoti dažniausiai naudojama 8–10 ir daugiau pakopų, kiekvienai jų taikomas vienas klasifikavimo požymis. Kiekvienai žemesnei pakopai taikomas mažiau reikšmingas požymis, ji turi sukonkretinti aukštesnės pakopos požymius. Įmonėje, ūkio šakoje ar šalyje gaminamų ar parduodamų prekių pavadinimų klasifikacinis sąrašas vadinamas prekių nomenklatūra. Konkrečios klasifikacijos pavadinimų grupavimo pagal tam tikrus požymius susistemintas kodų sąrašas vadinamas klasifikatoriumi.
Pasaulyje naudojama daugybė prekių klasifikacijų. Šalia įvairių mokslo sričių (prekių mokslo, prekybos ekonomikos, rinkodaros ir kitų) siūlomų klasifikacijų egzistuoja daugybė praktiškai naudojamų įvairaus lygmens klasifikacijų (nuo tarptautinių, valstybinių iki pavienių įmonių): pvz., Europos Sąjungos kombinuotoji nomenklatūra (KN) – naudojama užsienio prekybos statistikai, muitams ir mokesčiams apskaičiuoti, kurioje kiekvienai prekei priskirtas aštuonių skaitmenų kodas, Lietuvos statistikos departamento Produktų, gaminių ir paslaugų klasifikatorius (PGPK) – naudojamas pramonės, žemės ūkio, miškininkystės, medžioklės ir žuvininkystės produkcijos bei nepramoninių paslaugų apskaitai pagal jų gamybinę kilmę, be to, kiekviena verslo įmonė savo tikslams gali sukurti jai tinkamą prekių nomenklatūrą ir kodų sistemą. Šiuolaikinėje verslo praktikoje svarbi priemonė identifikuoti prekę yra brūkšninis kodas – koduota informacija apie prekę ir jos gamintoją.
Rinkodaroje, kuri plačiausiai traktuoja prekės sampratą, prekės pirmiausia skirstomos į nominalias (pinigai, akcijos, kiti vertybiniai popieriai) ir realias; pastarąsias sudaro 2 didelės grupės: materialiosios (daiktinės) ir nematerialiosios prekės. Prie pirmųjų priskiriami natūralūs gamtos ištekliai (pvz., miškai, ežerai, medžiojamieji gyvūnai) ir gamybinės veiklos rezultatai, kurie gali būti nekilnojamieji (pvz., žemė, namas, garažas) ir kilnojamieji (pvz., traktorius, stalas, duona). Pagal paskirtį kilnojamosios prekės skirstomos į asmeninio vartojimo (skirtos žmonių asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti) ir gamybinės paskirties, kurios vartojamos ar naudojamos kitų prekių gamybos procese. Pagal vartojimo trukmę asmeninio vartojimo prekes galima skirstyti į trumpalaikio vartojimo (suvartojamos per vieną ar kelis vartojimo ciklus, pvz., pienas, makaronai) ir ilgalaikio vartojimo (skirtos daugkartiniam naudojimui, pvz., batai, televizorius). Gamybinės prekės skirstomos į gamybinio vartojimo (pvz., žaliavos, komplektuojamosios detalės) ir investicines (pvz., mašinos, įranga, prietaisai). Asmeninio vartojimo prekės pagal jų pirkimui panaudotą namų ūkio (šeimos) biudžeto dalį ir pirkimo įpročius gali būti skirstomos į kasdieninės paklausos prekes, kurias vartotojas perka dažnai ir stengiasi jų įsigyti sugaišdamas kuo mažiau laiko (dauguma maisto prekių ir dažnai perkamos nebrangios ne maisto prekės), pasirenkamõs paklausos prekes, kurios perkamos nedažnai, lyginant kainas, kokybę, apipavidalinimą (pvz., drabužiai, buitiniai prietaisai, baldai) – joms išsirinkti ir pirkti vartotojas linkęs sugaišti daugiau laiko, ir ypatingos paklausos prekes, kurios perkamos retai, vartotojo požiūriu pasižymi unikaliomis savybėmis ir yra jam labai svarbios (pvz., automobilis, būstas, vertingas meno kūrinys), joms įsigyti pirkėjas negaili laiko ir pastangų.
Nematerialiosios prekės skirstomos į paslaugas ir intelektines prekes. Paslauga – tai daugiausia neapčiuopiamomis savybėmis pasižyminti prekė, kurios gamyboje dalyvauja ir jos vartotojas (klientas), o paslaugos teikimas ir vartojimas dažnai vyksta tuo pačiu metu. Pasaulio prekybos organizacija išskiria 12 didelių paslaugų grupių: verslo; komunikacijų; konstravimo ir su juo susijusios inžinerinės; paskirstymo; švietimo; aplinkosaugos; finansinės; sveikatos priežiūros ir socialinės; turizmo ir kelionių; rekreacijos ir kultūros bei poilsio; transporto; kitos paslaugos. Intelektinės prekės yra žmogaus dvasinės kūrybos ir protinio darbo rezultatai – literatūros ir meno kūriniai, patentai, licencijos, prekės ženklai, kompiuterių programinė įranga ir kita.
1621