prẽkės žénklas, prẽkių žénklas, vienas pramoninės nuosavybės objektų, apibrėžiamas kaip bet koks žymuo, kurio paskirtis yra atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai.
Paskirtis, objektas, savininkas
Prekės ženklo pagrindinė funkcija – suteikti vartotojui juo pažymėtų prekių ir (arba) paslaugų identiškumo garantiją. Prekės ženku gali būti žodžiai, asmenų pavardės ir vardai, meniniai pseudonimai, įmonių pavadinimai, šūkiai, raidės ir skaitmenys, piešiniai, emblemos; erdvinės formos (gaminių išorinis vaizdas, jų pakuotė ar talpyklos), spalva, spalvų derinys ar jų išdėstymas, bet koks minėtų žymenų derinys. Prekės ženklo savininkas gali būti fizinis ir juridinis asmuo ar asmenų sąjunga (asociacija, susivienijimas, konsorciumas ir kita).
Prekės ženklo apsauga
Skiriamoji (identifikacinė) funkcija sudaro ne tik prekės ženklo esmę, bet ir jo apsaugos pagrindą. Prekės ženklo teisinės apsaugos pagrindiniai principai: prekės ženklo registracija, prekės ženklo apsaugos teritorinis pobūdis, prekės ženklo apsauga galioja tik toms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms žymėti jis yra įregistruotas (vadinamasis specifikacijos principas). Prekės ženklo apsauga grindžiama principu pirmas laike, pirmas teisėje, kurio esmė yra arba pirmumas registruojant prekės ženklą, arba pirmumas pradedant jį naudoti.
Daugumoje valstybių registracija yra privaloma tam, kad ženklui toje konkrečioje valstybėje būtų suteikta apsauga išimtinių teisių pagrindu. Kai kuriose jurisdikcijose prekės ženklas gali būti saugomas kvalifikuoto naudojimo pagrindu neatliekant jokių registravimo formalumų (pvz., Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje), bet ir šiuo atveju rekomenduojama įregistruoti prekės ženklą, nes kilus ginčui gali būti ypač sunku įrodyti neįregistruoto prekės ženklo naudojimą ir tokio naudojimo mastą.
Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai
Prekės ženklo apsauga gali būti garantuojama tarptautiniu, regioniniu arba nacionaliniu lygiu. Pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai yra 1883 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (paskutinį kartą peržiūrėta 1967, papildyta 1979, Lietuva prisijungė 1994; Paryžiaus konvencija) ir 1994 Pasaulio prekybos organizacijos Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (Lietuva prisijungė 2001 stodama į Pasaulio prekybos organizaciją).
Prekės ženklo tarptautinę registraciją reglamentuoja 1891 Madrido sutartis dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos (1957 persvarstyta, 1979 iš dalies pakeista ir papildyta) ir 1989 Madrido sutarties dėl tarptautinės prekių ženklų registracijos protokolas (Lietuva prisijungė 1997). Šias tarptautines sutartis administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija.
Europos Sąjungos pagrindiniai dokumentai prekės ženklo srityje yra 1988 Europos Sąjungos Tarybos direktyva dėl valstybių narių prekių ženklų įstatymų derinimo (kodifikuota redakcija 2008), 1993 Tarybos reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija 2009, nuo 2004 apima ir Lietuvą).
Europos Sąjungoje prekės ženklus registruoja Vidaus rinkos derinimo tarnyba (būstinė Alicantėje). Nacionaliniu lygiu prekės ženklai registruojami kreipiantis į atitinkamą tos šalies instituciją (Lietuvoje – į Valstybinį patentų biurą, įkurtą 1991), Prekės ženklo apsauga galioja tik tos šalies teritorijoje. Už neteisėtą prekės ženklo naudojimą gali būti taikoma civilinė, baudžiamoji ar administracinė atsakomybė.
Istorija
Prekės ženklai pradėti naudoti viduriniais amžiais, kai iš amatininkų ir pirklių gildijų narių buvo reikalaujama pažymėti savas prekes. Pirmasis su prekės ženklu susijęs įstatymas priimtas 1857 Prancūzijoje.
Prekės ženklas Lietuvoje
Lietuvoje 1925 priimtas Prekių ženklams saugoti įstatymas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1993 priimtas Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. Nuo 2001 prekės ženklo teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą reglamentuoja Prekių ženklų įstatymas (priimtas 2000; 2004 pakeistas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie Bendrijos prekių ženklų sistemos). Pagal šį įstatymą, žymuo nepripažįstamas prekės ženklu, jei neturi jokio skiriamojo požymio, žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, vertę, geografinę kilmę, paslaugų teikimo laiką ir kitas prekės ar paslaugos charakteristikas, jei gali suklaidinti visuomenę (pvz., dėl prekės rūšies, kokybės), prieštarauja dorovei, visuomenės normoms, sudarytas tik iš geografinės nuorodos, Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar juos mėgdžiojantis, t. p. sudarytas iš garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų (jei nėra oficialaus leidimo juos naudoti ženkle), yra didelės vertės simbolis, ir kai kuriais kitais atvejais.
1314