prẽkinė pinig teòrija, istoriškai pirmoji pinigų kaip mokamosios priemonės pažinimo teorija, pagal kurią pinigai yra kildinami iš daiktų, skirtų parduoti ar mainyti, tai yra prekių. Pinigais pagal įstatymus ar papročius pripažįstama viena ar kelios ypatingos prekės, kurios gali būti naudojamos gyventojų namų ūkiuose ir turi vartojamąją vertę, bet kartu yra patogios mainyti į kitas prekes ir tampa visuotiniu ekvivalentu, visų kitų prekių vertės matu. Šių natūrinių (prekinių) pinigų vertę lemia jų naudingosios savybės, kai jos naudojamos namų ūkiuose pagal tiesioginę paskirtį, pavyzdžiui, maistui, žemės ūkio darbams. Prekinės pinigų teorijos atsiradimas siejamas su tuo, kad senovės pasaulyje pirmieji pinigai buvo įvairios materialiosios vertybės, turinčios visuotinai pripažintą ir santykinai pastovią vertę, reikalingos daugeliui gyventojų ir dėl to pasirinktos tarpininkauti kitų prekių mainams (kailiai, papuošalai, druska, grūdai ir kitos). Senovės Graikijoje, Romoje ir kitur turtas buvo vertinamas galvijų skaičiumi (pavyzdžiui, Homeras įvertino Achilo kalaviją ir jo šarvus jaučiais). Plėtojantis prekių mainams pinigų funkcijas ėmė atlikti metalai (dažniausiai taurieji), nes jie turėjo vertę visame pasaulyje, buvo dalūs į mažesnes dalis ir neribotą laiką galėjo būti panaudojami kaupimui, taip atsirado pirmieji metaliniai pinigai, valiutos – standartizuotos išvaizdos ir vertės monetos, kurias leido į apyvartą valstybės valdžia. Prekinė pinigų teorija davė pradžią metalistinei pinigų teorijai, ja rėmėsi ir kai kurie naujųjų laikų ekonomistai, pavyzdžiui, K. Marxas.
2047