prẽkių brža, nuolatinė didmeninės prekybos tarpininkavimo įstaiga, kurioje susitinka ir sudaro sandorius standartizuotų masinės paklausos prekių ir žaliavų pirkėjai ir pardavėjai. Svarbiausios prekės, kuriomis prekiaujama: energetiniai produktai (žalia nafta, dyzelinis kuras, benzinas, mazutas, propanas), taurieji ir spalvotieji metalai, žemės ūkio produktai (grūdai, medvilnė, cukrus, kava, kakavos pupelės, augaliniai aliejai, bulvės ir kiti), galvijai, kiaulės, įvairios pramoninės žaliavos. Prekių biržų apyvarta sudaro apie 20 % šių prekių tarptautinės prekybos. Be pagrindinės veiklos, kartais t. p. prekiaujama vertybiniais popieriais, valiutomis, akcijų indeksais. Prekyba vyksta balsuojant biržos aikštelėje arba elektroninės prekybos sistema, sandoriai sudaromi pagal prekių pavyzdžius, techninius aprašus ir standartus perkant ir parduodant dideles vienarūšių prekių siuntas, sutarčių sąlygos (išskyrus prekių kainas ir pristatymo terminus) t. p. suvienodinamos pagal bendras prekių biržos taisykles. Prekių biržų prekybos reguliarumas leidžia sutelkti jose daug pirkėjų ir pardavėjų, nustatyti nešališkas bazines rinkos kainas, turinčias didelę įtaką ir kitų tarptautinės prekybos sandorių, kurie sudaromi ne biržose, kainoms.
Pagal organizavimo formą prekių biržos gali būti viešosios (jose gali prekiauti visi norintieji) ir privačios (veikia kaip uždarosios akcinės bendrovės, prekiauti jose gali tik biržos nariai – brokeriai, prekybos agentai), pagal prekių įvairovę – universalios (įvairių rūšių prekių) ir specializuotos (pvz., grūdų, naftos, metalų), pagal sudaromų sandorių pobūdį – realių prekių ir išvestinių priemonių. 21 a. išsivysčiusiose Vakarų šalyse prekių biržos neturi prekių sandėlių, jose nevyksta realių prekių prekyba, prekiaujama išvestinėmis finansinėmis priemonėmis: būsimaisiais sandoriais, apsikeitimo sandoriais, opcionais. Šie sandoriai garantuoja sutartą prekių kainą ateityje ir leidžia pirkėjams ir pardavėjams apsisaugoti nuo rinkos kainų svyravimo. Tik nedidelė dalis sudarytų sandorių baigiasi realių prekių pristatymu, dauguma jų yra spekuliaciniai, sudaromi siekiant gauti pelno iš kainų pokyčių ir suėjus terminui baigiasi sutartos kainos ir rinkos kainos skirtumo sumokėjimu arba užskaitymu. Didžiausios yra Čikagos prekių birža, Čikagos komercinė birža ir kitos (Čikagos biržos), Niujorko prekių birža, ICE Futures U.S. birža (Niujorko biržos), Minneapolio grūdų birža, Atlantos Intercontinental Exchange, Londono metalų birža ir kitos (Londono biržos), Paryžiaus MATIF, Tokijo, Honkongo, Singapūro, Sidnėjaus prekių biržos.
Prekių biržos yra seniausia reguliarios didmeninės pasaulinės prekybos forma, atsiradusi 15 a. (anksčiau už vertybinių popierių ir kitų rūšių biržas) Vakarų Europoje iš mugių kaip realių prekių biržos. Pirmosios prekių biržos pradėjo veikti 1409 Briugėje, 1460 Antverpene, 1462 Lione, 16–17 a. jos paplito daugumoje Vakarų Europos valstybių. 19–20 a. prekių biržos tapo didmeninės prekybos vidaus rinkose ir tarptautinės prekybos svarbiausiais centrais, 20 a. pabaigoje jose pradėta prekiauti būsimaisiais sandoriais, kurių prekybos mastas tapo gerokai didesnis nei realių prekių.
2047