prẽkių mókslas, taikomoji ekonomikos mokslo šaka, kuri tiria prekių vartojamąsias savybes ir vartojamąją vertę, prekių klasifikavimą, kodavimą, standartizavimą ir sertifikavimą, asortimentą, jo struktūrą ir formavimosi dėsningumus, prekių kokybę ir jos rodiklius, prekių ženklinimo, identifikavimo, laikymo, transportavimo, realizavimo ir vartojimo ypatybes. Prekių mokslas skirstomas į specializuotas pagal prekių grupes mokslo šakas, pavyzdžiui, maisto, aprangos, buitinės technikos, kitų pramoninių prekių, pramoninių žaliavų ir medžiagų, pramoninių mašinų ir įrangos prekių mokslą. Nagrinėdamas prekių sudėtį ir savybes prekių mokslas remiasi chemija, fizika, biologija, kitais tiksliaisiais ir gamtos mokslais, nagrinėdamas asortimento sudarymą – kitais ekonomikos mokslais. Didžiausią indėlį į prekių mokslo plėtrą įnešė mokslininkai C. Calzolari, E. Chiacchierini, V. Villaveccia (Italija), J. Holzas, G. Vogelis (Austrija), J. Beckmannas, G. Grudke, C. G. Ludovici (Vokietija), J. Koziołas (Lenkija), J. Kittary, J. Nikitinskis (Rusija).
Prekių mokslas yra seniausias vadybos ir komercijos srities mokslas, kokybės vadybos, rinkodaros ir kai kurių kitų šiuolaikinių ekonomikos mokslų pirmtakas. Pirmąja prekių mokslo knyga Europoje laikytinas apie 1340 paskelbtas italų pirklio F. B. Pegolotti leidinys Prekybos praktika (Pratica della mercatura). Prekių mokslas galutinai susiformavo 16 a., jo atsiradimą lėmė prekių gamybos ir užsienio prekybos sparti plėtra, poreikis tirti jų savybes. Pirmoji prekių mokslo katedra (Augalinių ir gyvūninių farmacinių medžiagų) įsteigta 1549 Paduvos universitete. 1575 Rusijoje išleistas pirmasis prekių mokslo vadovėlis – Prekių knyga (Tovarnaja kniga). Vokietijoje 1752–56 C. G. Ludovici išleido penkių tomų prekių mokslo enciklopediją Atviroji pirklių akademija (Eröffnete Akademie der Kaufleute), 1793 pasirodė J. Beckmanno fundamentalus veikalas Prekių mokslo įvadas (Vorbereitung zur Warenkunde). Ankstyvuoju, vadinamuoju aprašomuoju, arba enciklopediniu, prekių mokslo plėtros laikotarpiu (14–18 a.) dažniausiai išsamiai aprašyti prekių ypatumai ir skirtumai, susisteminta produktų įvairovė, jų asortimentas. Antruoju laikotarpiu (19 a.) pradėta plačiai taikyti prekių kokybės tyrimus, testavimus, analitinius metodus, trečiuoju laikotarpiu (20 a.) paplito prekių kokybės ir vartotojų poreikių atitikties vertinimo metodai, produktų vartojimo ypatumų analizė, gaminių išlaikomumo ir vartojimo terminų didinimo priemonių bei būdų sisteminiai tyrimai. Dabartiniame etape prekių moksle dažniau taikomi informaciniai, ekologiniai, etiniai kriterijai, didžiausią reikšmę įgijo produktų ir jų vartojimo poveikio aplinkai, gamtos išteklius tausojančios gamybos vertinimas, prekių geografinės kilmės įtakos vartojamajai vertei ir paklausai tyrimai, modernios visuomenės reikalavimų tenkinimas, prekių gamybos ir vartojimo etikos bei kultūros studijų integravimas į prekių mokslą, prekių kokybės ir vartojimo sąsajų su gyvenimo kokybe analizė, produktų įvairiapusės saugos garantavimas, šiuolaikinių mokslo laimėjimų taikymas prekių mokslo tyrimams, prekių mokslo atstovų dalyvavimas įgyvendinant Europos Sąjungos integruotą produktų politiką.
Prekių mokslo tyrimų pagrindiniai objektai ilgą laiką buvo vartojamųjų prekių kokybės charakteristikos – jų sudėtis, savybės, skiriamieji požymiai, laikymo, realizavimo ir vartojimo ypatumai. Vėliau prekių mokslo objektas plėtėsi apimdamas ir pramonines žaliavas, medžiagas, bendrovių įrangą, intelektinius produktus, prekių standartizavimą ir sertifikavimą, kai kuriuos aplinkos kokybės ir prekių ekologiškumo aspektus, vartotojų teisių apsaugą kokybės srityje, vartojimo ir kokybės politiką. Prekių technologijų, konstrukcijos, sudėties ir asortimento sudėtingumas, prekybos globalizacija lėmė būtinybę sukurti sistemą, kuri garantuotų produktų kokybę ir saugumą tarptautiniu mastu. Kai kurios prekių mokslo šakos tapo savarankiškomis mokslinėmis disciplinomis (kokybės vadyba, kokybės kultūra, kokybės auditas, visuotinės kokybės vadyba, rinkodara, kvalitologija, kvalimetrija ir kitos).
20 a. padidėjo poreikis keistis prekių mokslo informacija ir tarp pavienių šalių mokslo bei mokymo institucijų, ir tarptautiniu mastu, kūrėsi prekių mokslo nacionalinės ir tarptautinės organizacijos. Pirmoji pasaulyje prekių mokslo draugija įkurta 1935 Japonijoje. 1977 Vienoje įsteigta Tarptautinė prekių mokslo ir technologijos asociacija (Internationale Gesellschaft für Warenwissenschaften und Technologie, IGWT), jos narės yra 19 šalių (ir Lietuvos) prekių mokslo nacionalinės draugijos. 1998 ji priėmė Naująją chartiją, kurioje suformuluoti nauji prekių mokslo uždaviniai, atspindintys šiuolaikines pasaulinės ekonomikos ir globalizacijos realijas, apimantys specialistų ir visuomenės švietimą kokybės, aplinkosaugos ir tausojančios plėtros srityse, prekių mokslo įtakos ekonomikai ir aplinkosaugai didinimą, vartojimo kultūros ugdymą.
LIETUVOJE prekių mokslas pradėtas dėstyti 20 a. 3–4 dešimtmečiais Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) ir Vilniaus universitete, Klaipėdos prekybos institute, ekonomikos ir prekybos mokyklose, komercinėse gimnazijose. Išleistos pirmosios prekių mokslo lietuviškos mokomosios knygos: J. Krasausko Prekių mokslo vadovėlis (1925), J. Acaus‑Acuko Prekių mokslas (1937). 1938 Vytauto Didžiojo universitete pradėjo veikti prekių mokslo seminaras, 1940 Vilniaus universitete įkurta Prekių mokslo katedra, 1946 parengti pirmieji prekių mokslo specialistai (prekių žinovai). 1993 įkurta Lietuvos prekių mokslo draugija, 1994 ji priimta į Tarptautinę prekių mokslo ir technologijos asociaciją. Iki 2010 išleista apie 50 prekių mokslo vadovėlių, mokomųjų knygų ir kitų metodinių leidinių. Žymiausi prekių mokslo mokslininkai: J. Acus‑Acukas, R. Baltėnas, G. Beržinskas, P. Mačiulis, G. Milvydienė, J. Pričinauskas, J. Ruževičius, K. V. Vaištarienė.
870
Tarptautinė prekių mokslo ir technologijos asociacija; prekių žinovas; Lietuvos prekių mokslo draugija