prekýba žmonėms, žmonių pardavimas, pirkimas ar kitoks perleidimas bei įsigijimas, verbavimas, vežimas, laikymas nelaisvėje panaudojant fizinį smurtą, grasinimus ar kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant jų priklausomumu ir kitais būdais siekiant juos išnaudoti.
Prekybos žmonėmis formos
Išnaudojimo sąvoka apima kitų asmenų seksualinį išnaudojimą (prostitucijos ir kitomis formomis), priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar į vergiją ir tarnystę panašią veiklą, organų pašalinimą. Jei siekiant išnaudoti žmogų buvo panaudota bet kuri minėtų priemonių, žmogus laikomas prekybos žmonėmis auka net ir tuo atveju, jei buvo davęs sutikimą. Vaiko pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, vežimas, laikymas nelaisvėje siekiant jį išnaudoti laikomas prekyba žmonėmis, net jei nebuvo panaudotas nė vienas iš nurodytų būdų. Labiausiai paplitusios vaikų prekybos formos yra vaikų seksualinis išnaudojimas, konsumacija (įvairūs patarnavimai klientui), pedofilija, pornografija, prekyba priverstiniam darbui, nelegalioms kontaktinėms kovoms ar įtraukti į nusikalstamas veikas, nelegalios medicinos donorystės (prekyba vaikų organais, audiniais, ląstelėmis), šeimos kūrimo su vaiku tikslais. Prekeiviai žmonėmis aukas verbuoja įvairiais būdais: žada legalius ir gerai mokamus darbus, įkalbinėja, apgaudinėja, šantažuoja, naudoja psichologinį smurtą, izoliuoja auką nuo išorės aplinkos ir kita. Nukentėjusieji dėl prekybos žmonėmis ir jų šeimos nariai patiria fizinę, moralinę, dažnai ir materialinę žalą.
Prekyba žmonėmis yra vienas sunkiausių organizuotų nusikaltimų (organizuotas nusikalstamumas, dažniausiai tarptautinio pobūdžio), siejamas su kitais nusikaltimais – nelegalia migracija (iš neturtingų ir politiškai nestabilių šalių į turtingesnes ir stabilesnes), narkotikų ir ginklų prekyba, kontrabanda, dokumentų klastojimu, neteisėtu laisvės atėmimu, asmens sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu. Prekybą žmonėmis lemia vidaus ir išorės veiksniai. Vidaus pagrindiniai veiksniai: nestabili asmens materialinė būklė, kuri skatina imtis neteisėtos veiklos arba išvykti uždarbiauti į užsienį, sunkiai įsitvirtinanti lyčių lygybė (į moterį dažnai žiūrima kaip į seksualinių paslaugų teikėją), šeimos kaip socialinės vertybės menkėjimas, pinigų aukštinimas, skatinantis jaunus žmones ieškoti lengvo ir greito uždarbio, pilietybės neturėjimas, diskriminacija dėl lyties, amžiaus, tautybės, rasės, menka asmens savivertė (pavyzdžiui, po šeimoje patirto seksualinio ar kito smurto), gyvenimiškos patirties stoka, negebėjimas kritiškai vertinti rizikingų darbo pasiūlymų. Išorės pagrindiniai veiksniai: didelė prostitucijos paklausa kitose valstybėse, organizuotų nusikalstamų struktūrų veikla, nevienoda teisinė atsakomybė už prekybą žmonėmis įvairiose valstybėse.
Prekyba žmonėmis yra latentinis (užslėptas) nusikaltimas (latentinis nusikalstamumas), nes ne visi nukentėjusieji kreipiasi pagalbos, todėl nėra tikslios informacijos apie prekybos žmonėmis mastą. Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuras išskiria 127 valstybes, iš kurių žmonės parduodami (eksporto šalys), ir 137 valstybes, į kurias žmonės parduodami (tikslo valstybės). Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento vertinimu, 2001–05 pasaulyje nuo prekybos žmonėmis kasmet nukentėjo 600 000–800 000 žmonių (daugiau kaip 40 % parduota seksualiniam išnaudojimui, daugiau kaip 30 % naudota kaip nelegali ar nemokama darbo jėga žemės ūkyje, pramonės įmonėse, namų ūkyje), Europoje – apie 120 000 žmonių, iš Baltijos šalių kasmet išvežama arba savo noru išvažiuoja apie 3000 moterų, daugiausia (apie 1000–1200) iš Lietuvos. Europoje prekybos žmonėmis paskirties pagrindinės valstybės yra Didžioji Britanija, Vokietija, Graikija, Airija, Ispanija. 20 amžiaus pabaigoje atsirado naujų išnaudojimo formų: skolos vergystė, neteisėta organų transplantacija ar pardavimas, priverstinis darbas, priverstinė santuoka, priverstinis abortas, priverstinė vyrų prostitucija.
Kovos su prekyba žmonėmis raida
Prekybos žmonėmis problemomis susirūpinta 20 amžiaus pradžioje, kai 1904 Paryžiuje buvo pasirašyta sutartis Dėl kovos su baltųjų vergių prekyba. Šiuo teisės aktu pradėta kurti tarptautinės ir nacionalinės teisės bazė siekiant kovoti su prekyba žmonėmis ir jos padariniais. 1949 priimta Jungtinių Tautų Konvencija dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslais, 1979 – Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Jungtinių Tautų papildomame Protokole dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (2000, vadinamasis Palermo protokolas) suformuluotas prekybos žmonėmis apibrėžimas. Šis protokolas papildo 2000 Jungtinių Tautų Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, jį pripažįsta dauguma pasaulio šalių (Lietuvoje įsigaliojo 2003, Konvencijoje ir Palermo protokole pateikta prekybos žmonėmis sąvoka įtraukta į Lietuvos baudžiamąjį kodeksą). 2005 priimta Europos Tarybos Konvencija dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis (Lietuva pasirašė 2008).
Prekybos žmonėmis problema Lietuvoje
Lietuvoje prekybos žmonėmis problema išryškėjo atkūrus nepriklausomybę, kai nesant tvirtos teisinės bazės ėmė kurtis nusikalstami dariniai. Toks reiškinys paskatino Lietuvą imtis priemonių kovojant su prekyba žmonėmis: prisijungti prie pagrindinių tarptautinių teisės aktų, kurti teisės aktų nacionalinę bazę, remtis kitų valstybių patirtimi. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie Šengeno erdvės padidėjo piliečių (taip pat nepilnamečių) judėjimo laisvė. Bevizis režimas su kai kuriomis šalimis (pavyzdžiui, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis) skatina darbo jėgos migraciją, ypač esant ekonominiam nuosmukiui. Daugėja imigrantų iš gretimų ir Azijos valstybių. Prekybos žmonėmis srityje Lietuva yra ne tik kilmės, bet ir paskirties (tikslo) bei tranzito šalis (ypač vežant moteris iš Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos, Ukrainos). Sugriežtinus kai kurių valstybių įstatymus žmonių eksporto iš Lietuvos didžiausią srautą į Izraelį, Graikiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Turkiją (pavyzdžiui, čia sulaikytos nelegalios prostitutės uždaromos į kalėjimą) pakeitė srautas į Vokietiją, Ispaniją, Daniją, Norvegiją, Nyderlandus, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Šveicariją, Belgiją, Čekiją, Lenkiją (moterų tranzito punktas) ir kitas valstybes. Į prekybą žmonėmis dažniausiai įtraukiami žemo išsilavinimo žmonės iš provincijos, jaunos merginos, neretai augusios vaikų namuose ar patyrusios smurtą, taip pat vienišos motinos ir kitos socialiai pažeidžiamų asmenų grupės, bet daugėja aukštąjį išsilavinimą turinčių prekybos žmonėmis aukų. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis, 2008 net 40 % nukentėjusiųjų nebuvo baigę 10 klasių. 15 % nukentėjusiųjų buvo 15–16 metų, 19 % – 17–18 metų, 15 % – 19–20 metų amžiaus. Iki 14 metų amžiaus buvo 3 % nukentėjusiųjų. Veiksniai, lemiantys prekybą žmonėmis, mažai kinta. Kinta tik prekybos žmonėmis formos, potencialių aukų verbavimo taktika ir išnaudojimo būdai.
Baudžiamoji atsakomybė ir prevencija
Baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis ir su ja susijusiomis veikomis Lietuvoje pirmą kartą nustatyta 1998 papildžius Baudžiamąjį kodeksą atitinkamu straipsniu. 2003 įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas, kuriame, be bendrosios, pateikta ir specialioji norma, skirta apsaugoti asmenis iki 18 metų amžiaus, tai yra vaikus. 2005 nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir juridiniam asmeniui, taip pat baudžiamoji atsakomybė už kitus su prekyba žmonėmis susijusius nusikaltimus, pavyzdžiui, pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, įtraukimą į prostituciją, išnaudojimą priverstiniam darbui, neteisėtą žmonių vežimą per valstybės sieną. Administracinių nusižengimų kodeksas (2015, įsigaliojo 2017) nustato atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir naudojimąsi prostitucijos paslaugomis už atlygį.
Vyriausybė 2002 patvirtino Prekybos žmonėmis kontrolės ir prevencijos pirmąją 2002–04 programą, 2005 – antrąją (2005–08 metams), 2009 – trečiąją (2009–12 metams). Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės koordinavimas vyko per pakopiniu principu veikiančią sistemą. Pirmąją pakopą sudarė Vidaus reikalų ministerija, kuri rengė Programą, kontroliavo ir koordinavo jos įgyvendinimą, kasmet teikė Vyriausybei ataskaitas apie Programos vykdymą. Antroji pakopa – 2010 vidaus reikalų ministro įsakymu sudaryta tarpžinybinė darbo grupė, kurioje buvo visų Programos priemones įgyvendinančių valstybinių institucijų ir įstaigų atstovų. Trečioji pakopa – specializuotas Kriminalinės policijos biuro Prekybos žmonėmis tyrimo skyrius (įkurtas 2006 Vilniuje, tiesiogiai prekybos žmonėmis kontrolės srityje 2011 pradžioje dirbo 15 pareigūnų; nuo 2016 šio skyriaus funkcijas perėmė Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba) ir paskirti atsakingi pareigūnai teritorinėse policijos įstaigose (kiekvienoje iš 10 apskričių).
2012 Vyriausybė patvirtino Tarpinstitucinės veiklos planą 2013–2015 metams, 2016 – Kovos su prekyba žmonėmis 2017–2019 metų veiksmų planą. 2016 Vyriausybės nutarimu sudaryta Kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisija. 2017 Vidaus reikalų ministro įsakymu paskirtas Lietuvos Respublikos nacionalinis pranešėjas kovos su prekyba žmonėmis klausimais (jis atstovauja Lietuvai Europos Sąjungos nacionalinių pranešėjų prekybos žmonėmis klausimais tinkle, teikia informaciją Europos Sąjungos kovos su prekyba žmonėmis koordinatoriui).
Prekybos žmonėmis kontrolės ir prevencijos veikloje dalyvauja Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Teisingumo, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijos, prokuratūra, policija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Migracijos departamentas, Valstybinė darbo inspekcija, Lietuvos darbo birža, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir kitos institucijos, mokslo įstaigos, taip pat nevyriausybinės organizacijos (Moterų krizių centras, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, Lietuvos Caritas, Moterų informacijos centras, asociacija Vyrų krizių centras, apskričių ir miestų krizių centrai ir kitos), Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras. Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-oji valdyba renka iš policijos teritorinių įstaigų su prekyba žmonėmis susijusią informaciją, ją analizuoja, teikia siūlymus, vykdo kriminalinę žvalgybą, atlieka ir koordinuoja ikiteisminius tyrimus, susijusius su prekyba žmonėmis, taip pat pelnymusi iš kito asmens prostitucijos ir įtraukimu į prostituciją (kai ši nusikalstama veika vykdoma tarptautiniu lygiu arba ją vykdo organizuota nusikalstama grupuotė). Kriminalinės ir viešosios policijos pareigūnai dalyvauja šioje veikloje – atlieka ikiteisminius tyrimus, organizuoja ir vykdo prevencines priemones, bendradarbiauja su kitomis valstybės ir savivaldybių, nevyriausybinėmis organizacijomis. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos kaupia duomenis apie asmenis, ikiteisminio tyrimo pripažintus nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis, ir įtariamuosius prekyba žmonėmis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, remdamasi nevyriausybinių organizacijų teikiamais duomenimis, kaupia informaciją apie esamus ir potencialius nukentėjusiuosius nuo prekybos žmonėmis ar priverstinės prostitucijos ir jiems suteiktą pagalbą. Organizuojamos informacinės kampanijos (daugiausia nepilnamečiams) apie prekybos žmonėmis pavojų. Į mokyklų pilietinio ugdymo programas įtrauktas kursas apie prostituciją, lytiškumo ugdymą. Teikiamos konsultacijos telefonu, internetu, leidžiami mokomieji leidiniai, vykdomi nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis socialinės paramos projektai, parengta nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis grąžinimo į Lietuvą sistema. Rengiamos tarptautinės konferencijos, seminarai. Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento vertinimu, Lietuva priskiriama prie valstybių, kurios daugiausia kovoja su prekyba žmonėmis.
1702