prekýbos balánsas, statistinė ataskaita, kuri parodo šalies prekių eksporto ir importo vertės skirtumą (vadinamąjį grynąjį eksportą) per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį, ketvirtį, metus).
Prekybos balansas apima tik užsienio prekybą materialinę išraišką turinčiomis prekėmis, paslaugų eksportas ir importas į jį neįtraukiama (tai parodoma paslaugų balanse). Prekybos balansas gali rodyti prekybą su viena užsienio valstybe, valstybių grupe (pvz., Europos Sąjunga) ar visu pasauliu (šis prekybos balansas yra šalies einamosios sąskaitos ir mokėjimų balanso sudėtinė dalis), jame gali būti atskirai išskirti konkrečių prekių grupių (žaliavų, maisto prekių, automobilių ir kitų) eksporto ir importo rodikliai. Jei šalies prekių eksporto vertė didesnė už importo vertę, prekybos balansas vadinamas aktyviu (perviršiniu), jei mažesnė – pasyviu (deficitiniu), jei jų sumos lygios – neto (grynuoju).
Prekybos balanso koncepciją 16–17 a. sukūrė Didžiosios Britanijos merkantilizmo ekonominės teorijos atstovai, kurie teigė, kad valstybės valdžia turi nuolat palaikyti aktyvų prekybos balansą ir šitaip garantuoti šalies pajamų, gaunamų už eksportuotas prekes, didėjimą. 21 a. pradžioje ekonomistai laikosi nuomonės, kad tam tikrą laikotarpį prekybos balansas gali būti ir pasyvus, jei importuojamos prekės yra svarbios šalies ekonominiam augimui (pvz., moderni gamybinė įranga, kompiuteriai) arba prekybos balanso deficitą kompensuoja paslaugų eksportas, pervedamųjų išmokų ir kitų pajamų gavimas iš užsienio valstybių. Svarbiausi veiksniai, lemiantys prekybos balanso pokyčius, yra tiesioginių kapitalo investicijų srautai, prekių gamybos savikainos, jų rinkos kainų ir gyventojų realiųjų pajamų skirtumas šalies viduje ir užsienyje, nacionalinės valiutos kurso svyravimai, muitai, kvotos ir kitos tarptautinės prekybos kliūtys.