prekýbos kiẽmas, pirkli kiẽmas, viduriniais amžiais ir naujaisiais laikais gyvenamųjų patalpų, prekyviečių ir sandėlių kompleksas, skirtas iš svetur atvykusiems pirkliams prekiauti ir jų prekėms laikyti. Nuo turgaus skyrėsi tuo, kad čia vykdavo urmo prekyba, mažmeninė prekyba buvo draudžiama.
Svetimšaliams pirkliams skirtų pastovio vietų tradicijos senos. Europoje seniausi žinomi prekybos kiemų prototipai – graikų emporijos (kurio nors krašto pirklių svetur rezervuotos teritorijos). Viduriniais amžiais Rytuose plačiai žinomi karavansarajai. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais Europoje atsigaunant ir plečiantis tarptautinei prekybai prekybos kiemai atsirado daugelyje didesnių prekybos centrų, pvz., Venecijoje, Genujoje, Neapolyje, Londone, Didžiajame Naugarde, Maskvoje, didesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose. Tolimesniuose kraštuose arba atokesnėse vietovėse kūrėsi į prekybos kiemus panašios, bet didesnio masto faktorijos. Dideliuose miestuose kartais būdavo keletas prekybos kiemų. Jie skirstyti pagal pirklių tautybę (pvz., vokiečių, lenkų, turkų prekybos kiemai) arba prekių rūšis (pvz., audinių, vyno, metalo dirbinių prekybos kiemai). Prekybos kiemai dažniausiai būdavo visiškai autonomiški: pastatai nepriklausė miesto bendruomenei, čia vadovautasi savomis taisyklėmis ir papročiais. Atvykę pirkliai gyvendavo tol, kol parduodavo visas savo prekes ir prisipirkdavo kitų, su kuriomis iškeliaudavo.
karavansarajus Nikosijoje (Kipras; pastatytas 1572)
Ilgainiui prekybos kiemai prarado savo pirminę funkciją ir tapo jokių autonomijos požymių neturinčiomis paprastomis miestų prekyvietėmis, atviromis įvairiems prekeiviams.
emporijos