prekýbos poltika, valstybės užsienio prekybos reguliavimo ekonominių ir politinių priemonių visuma.
Prekybos politikos tikslai – efektyviai plėtoti prekybinius santykius su užsienio šalimis, skatinti eksportą, geriau tenkinti vartotojų poreikius vidaus rinkoje ir kartu apsaugoti šalies gamintojus nuo importuotojų konkurencijos.
Prekybos politika gali būti vykdoma kaip laisvosios prekybos politika, kai neribojama nei eksportas, nei importas ir šalinamos visos užsienio prekybos kliūtys, arba kaip didesnio ar mažesnio laipsnio protekcionizmas, kai prekių ir paslaugų importas yra ribojamas šalies gamintojų interesams apsaugoti (griežčiausia forma – autarkija, kai kuriamas uždaras nacionalinis ūkis, kuris pats apsirūpina visomis būtinomis prekėmis ir paslaugomis).
Prekybos politikos svarbiausios priemonės yra muitai ir netarifinės užsienio prekybos kliūtys (kvotos, eksporto subsidijos, mokesčių, kredito ir kitos lengvatos eksportuotojams, eksportuojamų ir importuojamų prekių kokybės, sveikatos, saugos, techniniai, ekologiniai ir kiti reikalavimai, kartais ir griežti prekybos tam tikromis prekėmis ar su tam tikromis šalimis administraciniai apribojimai, pavyzdžiui, antidempingo priemonės, embargas).
Valstybėms, kurioms siekiama sudaryti palankesnes prekybos sąlygas nei kitoms užsienio šalims, gali būti suteiktos preferencijos ar didžiausio palankumo statusas. Kai dvi ar daugiau valstybių sudaro ekonominę ar muitų sąjungą, ji gali vykdyti bendrąją prekybos politiką, taikomą trečiosioms šalims (pavyzdžiui, Europos Sąjungos bendroji prekybos politika).