prelãtas (lot. praelatus – turintis pirmenybę), katalikų kunigas ar vyskupas, turintis įprastą bažnytinę valdžią teritorinei arba asmeninei prelatūrai. Plačiąja reikšme prelatu vadinamas kunigas, kuriam Apaštalų Sostas arba vyskupijos, kurioje yra kapitula, vyskupas suteikė prelato garbės titulą. Dvasininkas (abatas), turintis valdžią vyskupui nepavaldžioje teritorijoje (abatijoje), vadinamas lotyniškai praelatus nullius. Garbės prelatų rūšys: apaštalinis protonotaras, t. y. infulatas, arba privilegijuotasis prelatas; Jo Šventenybės garbės prelatas; Jo Šventenybės kapelionas (monsinjoras), tradiciškai vadinamas prelatu, nors iš tikrųjų juo nėra. Prelatu t. p. vadinamas vyskupijos arba koleginės kapitulos vyresnysis.
193