prelatūrà, Katalikų Bažnyčios organizacinis vienetas. Prelatūra gali būti asmeninė arba teritorinė. Asmeninė prelatūra yra prelato vadovaujamas Katalikų Bažnyčios hierarchinės struktūros autonominis padalinys, kuriam priklauso kunigai ir diakonai (priskiriami pasaulietinei dvasininkijai) bei pasauliečiai (Opus Dei yra vienintelė asmeninė prelatūra, Lietuvoje veikia nuo 1994). Asmeninė prelatūra nesiejama su konkrečia teritorija, tai yra tam tikrų dalykų (tautybės, socialinio sluoksnio, specifinio pašaukimo) vienijama asmenų grupė. Prelatui (jis nebūtinai yra vyskupas) pripažįstamos tam tikros vyskupo galios – įšventinti dvasininkus, įkurti seminariją. Teritorinė prelatūra Kanonų teisės kodekso (1983; vertimas į lietuvių kalbą 2012) apibrėžta kaip Dievo tautos dalis, turinti savo teritoriją, kurios valdymas ypatingomis aplinkybėmis yra patikėtas vienam prelatų arba abatų; šią teritoriją jis valdo kaip jos ganytojas diecezinis vyskupas. Teritorinei prelatūrai būdinga dalinės Bažnyčios struktūra, prilygstanti vyskupijai. Teritorinės prelatūros yra: tam tikros įsteigtos bažnytinės struktūros, kurios vėliau gali tapti vyskupijomis; tam tikros ypatingos bažnytinės struktūros, susijusios su intensyvios piligrimystės centrais (Švč. Mergelės Marijos šventovės Loreto ir Pompėjoje).
Lietuvoje 1926–91 veikė teritorinė Klaipėdos prelatūra.
193