prerafaelitai

prerafaeltai (lot. prae – prieš, anksčiau + Rafaelis), prerafaeltų brolijà (angl. Pre‑Raphaelites, The Pre‑Raphaelite Brotherhood), anglų dailininkų ir rašytojų grupė, veikusi 1848–1853 Londone. Jie maištavo prieš Vakarų Europos akademinę tradiciją, žavėjosi viduramžių, ankstyvojo renesanso daile (daugiausia Angelico, Rafaelio), poezijoje garbino Dante, G. Chaucerį, W. Shakespeare’ą, R. Browningą, šlovino Jėzų Kristų. Prerafaelitų grupę 1848 Londone įkūrė Karališkosios menų akademijos studentai – D. G. Rossetti, W. H. Huntas, J. E. Millais, t. p. W. M. Rossetti (ir sekretorius), tapytojai J. Collinsonas (narys iki 1850), F. G. Stephensas, skulptorius T. Woolneris (narys iki 1852). Iš pradžių kūrinius eksponavo anonimiškai, juos pažymėdami monograma PRB. 1850–1851 prerafaelitai leido eksperimentinį poezijos, prozos ir esė žurnalą The Germ: Thoughts Towards Nature in Poetry, Literature and Art (išėjo 4 numeriai), publikavosi žurnale The Athenaeum.

Literatūrai (daugiausia A. Ch. Swinburne’o, W. Morriso) būdinga polinkis į iliuzijų, mistikos ir utopijos pasaulį, meną. Buvo kuriama peizažinė, meilės lyrika, sonetai, naratyvinė poezija, vyravo meilės, moters, mirties ir kitos temos; eilėraščiuose gausu regimųjų vaizdų, spalvingų žodžių, fizinių detalių. Prerafaelitai turėjo įtakos W. H. Paterio, O. Wilde’o, C. Patmore’o, W. B. Yeatso ir kitų kūrybai.

1016

Prerafaelitų dailė

Prerafaelitų brolijos dailininkų pažiūroms įtakos turėjo romantizmas, anglų neogotika. Ankstyviesiems prerafaelitų paveikslams būdinga neįprasti bibliniai, viduramžių literatūros kūrinių siužetai, sodrus koloritas, detalus piešinys, kruopšti tapysena, stilizacija. W. H. Hunto (Šv. Agnietės išvakarės 1848), J. E. Millais (Izabelė 1849) tapyboje fotografinį akimirkos tikslumą paryškina spindinti šviesa. Nuo kitų prerafaelitų kūrybos stilistiškai labiausiai skyrėsi D. G. Rossetti tapyba – miglotą, nerealią atmosferą kūrė neryškios linijos, įtaigus šviesos bei šešėlio žaismas (Pirmosios Beatričės mirties metinės 1853). D. G. Rossetti pastangomis tapyba tapo literatūriška, o poezija tapybiška. Prerafaelitų programines nuostatas visą kūrybinį gyvenimą plėtojo tik W. H. Huntas. Antroji prerafaelitų veiklos fazė siejama su dailininkais D. G. Rossetti, E. C. Burne’u‑Jonesu, W. Morrisu (freskos Oksfordo sąjungos Debatų salėje, 1857, pagal D. G. Rossetti, A. Hugheso, V. Prinsepo, S. Stanhope’o, H. Polleno piešinius).

Ch. A. Collinso Vienuoliškos mintys (aliejus, 1851, Oksfordo universiteto E. Ashmole’io meno ir archeologijos muziejus)

Prerafaelitų estetines nuostatas ir kūrybą gynė dailėtyrininkas J. Ruskinas, programines nuostatas plėtojo dailininkai W. Dyce’as, F. M. Brownas. 1853 grupė iširo. 6 dešimtmetyje atsirado sekėjų (dailininkai J. Brettas, J. W. Inchboldas, J. W. Waterhouse’as). Prerafaelitų veikla turėjo įtakos Didžiosios Britanijos tapybos, taikomosios dailės (daugiausia interjero dizainui) plėtotei, Arts and Crafts Movement.

1729

L: H. Birchall Pre‑Raphaelites Köln 2010.