pretorinė teisė

pretornė téisė, prètorių téisė, senovės Romos pretorių nustatytų privačios teisės normų visuma. Aiškino, papildė ir taisė civilinę teisę. Pradėdamas valdyti miesto pretorius (praetor urbanus) skelbdavo ediktą, jame išdėstydavo svarbiausius principus, kuriais ketina vadovautis. Teoriškai pretorius negalėjo pažeisti įstatymų, bet praktiškai ediktas keisdavo asmenų teises ir pareigas, prilygdavo teisės aktui. Ediktas galiojo tik pretoriaus kadencijos laikotarpiu (1 metus), kitas pretorius skelbdavo patobulintą, pirmtako patirtį atspindintį ediktą. Iš tokių nuostatų ilgainiui susiklostė palyginti darni sistema − pretorinė teisė, paremta praktine patirtimi (precedentais) ir atspindinti kintančius poreikius. Pretorinės teisės kūrimas ypač sustiprėjo 2 amžiaus prieš Kristų viduryje, priėmus Ebutijaus įstatymą (lex Aebutio). Jis įpareigojo pretorių tuo atveju, kai negalima pasinaudoti senuoju (legis actio) procesu, suformuluoti ginčo turinį teisiniais terminais, surašyti ir perduoti bylą teisėjams, kad šie galėtų pradėti vadinamąjį formuliarinį procesą (in iudicium stadijos teiseną). Pretorinė teisė labai pakeitė privačios teisės institutus, ypač valdymą, sutartį, paveldėjimą. 1 amžiuje prieš Kristų žlugus Romos respublikai pretorių teisinė kuriamoji veikla pradėjo prieštarauti imperatoriaus vienvaldiškumui ir ją imta riboti. 125−138 imperatoriaus Hadriano reikalavimu kvestoriui Salvijui Julianui parengus privalomą pretoriaus edikto tekstą (edictum perpetuum Hadriani) pretorinės teisės raida baigėsi. 4−5 amžiuje pretorinė teisė susiliejo su civiline teise.