prezentzmas, istorinio tyrimo metodas, paremtas praeities įvykių, faktų, požiūrių vertinimu remiantis dabarties idėjomis. Kai kurie istorikai dabartinių dorovės normų taikymą praeičiai laiko prezentistine klaida. Norėdami jos išvengti jie aprašinėja praeities įvykius nebandydami jų vertinti. Šio metodo šalininkai tvirtina, kad dorovės normų vengimas iš esmės yra dorovinis reliatyvizmas, dalis jų pabrėžia, kad dorovės normos yra anapus laiko (religingieji tvirtina, kad jas nustatė Dievas); kitų nuomone, žmonės negali būti objektyvūs, jų svarstymuose visada bus didesnis ar mažesnis vertinimo elementas. Prezentistinio požiūrio į istoriją negalima painioti su logiškai klaidingu požiūriu į istoriją, kai, pvz., praeities politikų veiksmai vertinami neatsižvelgiant į tai, ar jie neturėjo tokios informacijos, kokią turi dabartiniai istorikai.
Manoma, prezentizmo terminas atsirado 19 a. antroje pusėje. Prezentistinio požiūrio ištakos glūdi pragmatizmo filosofijoje (pragmatizmas), kuri teigia tiesą esant kintančią, priklausomą nuo vertintojo konceptualinės schemos. Prezentistinio požiūrio ryškiausiu pavyzdžiu nurodomi 18–19 a. Didžiosios Britanijos vigų istorikai, aprašinėję istoriją ne objektyviai, bet remdamiesi savo laokotarpio vigų politinėmis nuostatomis. 20 a. ryškiausi ir įtakingiausi prezentizmo šalininkai buvo Vengrijos žydų kilmės filosofas K. Mannheimas, italų filosofas B. Croce ir Jungtinių Amerikos Valstijų istorikų vadinamoji Kolumbijos mokykla. Prezentizmo didžiausi oponentai buvo marksistai.