prezideñtinis vadymas, respublikinė valdymo forma, kai valstybės ir vykdomosios valdžios vadovas yra prezidentas. Šioje sistemoje prezidentas neatskaitingas parlamentui ir negali jo kontroliuoti, tai yra kitaip nei esant parlamentiniam valdymui griežtai atskirtos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios. Vykdomoji (prezidentinė) valdžia formuojama ir funkcionuoja pakankamai autonomiškai: prezidentas renkamas visuotiniais rinkimais, jo kadencijos laikas yra ribotas, jis pats formuoja vyriausybę ir jai vadovauja (parlamento nariai negali būti kabineto nariais), prezidento negali (išskyrus išimtinius atvejus, pavyzdžiui, apkalta) atleisti parlamentas, vykdomosios valdžios pareigūnai atskaitingi ne parlamentui, bet prezidentui, kurio nuostatos lemia vidaus ir užsienio politikos kryptį. Klasikine (ir sėkmingiausia) laikoma Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentinio valdymo sistema, paremta galių subalansavimo principu. Prezidento galias riboja kitiems galios centrams, pavyzdžiui, Kongresui, konstitucijos suteikti įgaliojimai, pati federalinė valstybės struktūra, nepriklausomi teismai. Prezidentas negali anksčiau laiko paleisti parlamento (kitaip nei parlamentinio valdymo sistemoje, kai tą gali padaryti valstybės vadovas pasiūlius ministrui pirmininkui). Valdžios atskyrimas nėra visuotinis: prezidentas ir Kongresas tam tikras sritis tvarko bendrai, pavyzdžiui, ministrus (departamentų vadovus) skiria prezidentas, bet ministerijas kuria ir naikina, nustato jų veiklos ribas, skiria finansavimą ir per pakomitečius jų veiklą kontroliuoja Kongresas.
Prezidentinio valdymo ištakos – Prancūzijos, Anglijos, Škotijos monarchinio valdymo tradicijos, kai vykdomoji valdžia priklausė karaliui, bet nemažai įstatymų leidžiamųjų galių turėjo luominiai susirinkimai (parlamentai). Europos šalyse tokios įtakos sferų pasidalijimo tradicijos ilgainiui atsisakyta, bet ji buvo įgyvendinta Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje įkūrus prezidento pareigybę. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį buvo sukurtos visos kitos prezidentinės sistemos (beveik visose Lotynų Amerikos, kai kuriose Azijos, Afrikos šalyse, buvusioje SSRS įtakos teritorijoje).
Prezidentinio valdymo svarbiausi privalumai – vykdomosios valdžios vadovo išrinkimo būdas yra demokratiškesnis, tiksliau atspindi rinkėjų lūkesčius, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atskyrimas leidžia tikėtis, kad jos rimčiau kritikuos viena kitos veiksmus, nei, pavyzdžiui, parlamentinio valdymo sistemoje, kai vykdomosios valdžios žlugimas neretai reiškia ir parlamentinės daugumos valdymo pabaigą. Prezidentinio valdymo šalininkų manymu tokia sistema leidžia greičiau reaguoti į nepaprastąsias situacijas, efektyviau stabdyti parlamento narių skubotas iniciatyvas. Prezidentinio valdymo kritikai nurodo, kad sistema sustiprina autoritarinio valdymo tendencijas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje prezidentai dažnai nepaiso visuomenės, partijų nuomonės), neišspręsta atskaitingumo ir atsakomybės problema (prezidentui ir parlamentui lengva išvengti kritikos peradresuojant ją vienas kitam), prastai besitvarkantį prezidentą sunku atstatydinti. Prezidentinio valdymo šalyse mažiau ideologinių partijų nei parlamentinio valdymo sistemose, tai yra menkiau atspindima visuomenės nuomonių įvairovė. Europos šalys šiuos trūkumus (pirmiausia autoritarizmo grėsmę) pripažįsta svarbiais, todėl dauguma jų perėmė pusiau prezidentinio valdymo formą.