prezumpcija

prezùmpcija (lot. praesumptio – spėjimas, laukimas), fakto pripažinimas teisiškai patikimu, kol neįrodyta priešingai. Šiuolaikinėje teisės teorijoje skiriama keletas būdingiausių prezumpcijos rūšių. Įstatymo žinojimo prezumpcija a priori (lotynų kalba iš pat pradžių) reiškia, kad kiekvienas visuomenės narys žino (arba turi žinoti) savo šalies įstatymus. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės jį pažeidus. Visose teisės sistemose laikoma, kad pilietis, norėdamas pasiteisinti, negali remtis savo teisiniu neišprusimu, nors akivaizdu, kad nė vienas žmogus negali žinoti visų visuomenėje veikiančių normų ir aktų. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad žmogus laikomas nekaltu, kol neįrodyta priešingai. Dar skiriama, pavyzdžiui, įstatymo teisingumo prezumpcija, bausmės pagrįstumo prezumpcija, tėvų atsakomybės už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą prezumpcija, taip pat prielaidos, kad faktinis daikto valdytojas yra jo savininkas, kad vėliau priimtas įstatymas pakeičia ankstesnįjį visais aspektais, kuriais jie skiriasi, kad niekas negali kitam perduoti daugiau teisių negu pats turi.