pridėtnė vert, prekių ir paslaugų vertės dalis, kurią savo ekonomine veikla sukūrė pats prekių gamintojas ar paslaugų teikėjas.
Pridėtinė vertė apskaičiuojama kaip prekių ir paslaugų rinkos vertės ir vadinamojo tarpinio vartojimo, t. y. joms sukurti sunaudotų žaliavų, pusfabrikačių, energetinių išteklių ir kitų prekių ir paslaugų, įsigytų iš kitų fizinių ir juridinių asmenų, vertės skirtumas.
Kuo daugiau apdorojimo stadijų pereina produktas ir kuo jos technologiškai sudėtingesnės, tuo didesnę pridėtinę vertę sukuria jo gamintojas (pvz., aukštųjų technologijų pramonėje pridėtinė vertė didesnė nei mažmeninėje prekyboje).
Pridėtinę vertę sudaro gamintojo išlaidos darbo užmokesčiui, amortizaciniai atskaitymai, skolinto kapitalo palūkanos, žemės renta ir pelnas.
Pridėtinės vertės analizė užima svarbią vietą K. Marxo ekonominėje teorijoje (anot jos, darbininkai savo darbu sukuria didesnę pridėtinę vertę, nei gauna darbo užmokesčio pavidalu, – likusią dalį pasisavina kapitalo savininkai, didindami savo pelną).
Visų šalies gamintojų sukurtos pridėtinės vertės suma lygi šalies bendrajam vidaus produktui. Pridėtinė vertė yra pridėtinės vertės mokesčio objektas.