priebraukas: a – kelminis, b, c – trinkinis
prebraukas, prebrukas, brukỹnė, lentelė su papėde išmintų linų spaliams daužyti arba brukti, braukti. Buvo daromi vadinamieji kelminiai (iš trišakio, keturšakio medžio) ir trinkiniai (į trinką vertikaliai įtvirtinta 1 m aukščio, 15–20 cm pločio lenta) priebraukai. Jų viršus šiek tiek įgaubtas, kad geriau laikytųsi ant jų padėta bruktuve brukamų linų sauja. Kai kur priebrauko viršuje buvo daroma apie 10 cm aukščio ataugėlė, kuri neleisdavo brukėjui bruktuve nusimušti linų sruogą laikančią ranką. 19 a. antroje pusėje priebraukai naudoti dvaruose, 20 a. pradžioje – ir valstiečių ūkiuose. Daugelyje Lietuvos vietų mažesniuose ūkiuose priebraukai nenaudoti: linai būdavo brukami pasidėjus ant šakių kriukelio, mintuvų kojų atsikišimo, verpsčių, piestų. Po Pirmojo pasaulinio karo ėmė plisti brukamosios mašinos.
L: A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas / Iš lietuvių kultūros istorijos Vilnius 1977.