predzūkis, pietrytinės kauniškių šnẽktos, turinčios vakarų dzūkams būdingų ypatybių. Tokį pavadinimą pradėjo vartoti A. Salys, jis detalizavo K. Jauniaus lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir taip pavadintai šnektų grupei priskyrė vidurio aukštaičių didesnę pietinę dalį. Ryškiõs ribõs, skiriančios priedzūkį nuo kitų kauniškių (arba vidurio aukštaičių) nėra, bet apytikriai ji vedama pro Ūdriją, Balbieriškį, Birštoną, Jiezną, Užuguostį. Svarbesnės ypatybės, suartinančios su dzūkais (arba pietų aukštaičiais), yra u· [ū], i· [y] kai kuriose formose tarimas vietoj bendrinės lietuvių kalbos ą, ę. Visame ruože – nuo dzūkų ribos iki minėtos linijos (kai kur dar toliau) – ę verčiamas i· būtojo kartinio laiko dalyvių formose (pvz., sã·k′i· ‘sakę’, sãk′i·s ‘sakęs’), bet vienaskaitos galininko linksnyje ‑ą, ‑ę beveik visur išlaikoma (pvz., gálva· ‘galvą’, kã·t′e· ‘katę’). Nenuosekliai tariami ir žodžio kaimieno ą, ę: vienuose žodžiuose – kaip kauniškių tarmėje (pvz., ká·s′t′ ‘kąsti’, žã·s′i·s ‘žąsys’, s′k′ẽ·sta ‘skęsta’), kituose – kaip dzūkų (pvz., ú·žuolas ‘ąžuolas’, grũ·štas ‘grąžtas’, g′r′·ž′a ‘gręžia’); kartais tie patys žodžiai pasakomi dvejopai. Kaip ir dzūkai, priedzūkis vartoja būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens formas mat′eũ / mat′oũ ‘mačiau’, v′ed′eũ / v′ed′oũ ‘vedžiau’. Turi ir kitų formų, kuriose afrikatos dėl paradigmų išlyginimo pakeičiamos priebalsiais t, d (pasitaiko net apie Čiobiškį, Gegužinę, Kaišiadoris, Kernavę). Kai kur vartojamos ir vakarų dzūkams būdingos tariamosios nuosakos formos sak′·tau ‘sakyčiau’, sak′·tai ‘sakytum’. Apie Birštoną, Jiezną, kaip gretimų dzūkų pakraštyje, dvibalsis uo tariamas labai atviras, pirmasis jo dėmuo yra tarpinis (ṷ) tarp u ir v ar net v (pvz., dṷóna / dvána ‘duona’, vandṷã / vandvà ‘vanduo’).
L: A. Vidugiris Svarbesnieji pietinės Lietuvos panemunių tarmių bruožai. Panemunių dzūkai Vilnius 1970; A. Salys Raštai t. 4 Roma 1992; K. Morkūnas Dėl priedzūkio ir jo ribų / Lietuvių kalbotyros klausimai 1994 nr. 34.
303