priegaidė

pregaidė, kirčiuoto skiemens prozodinis požymis, atliekantis žodžių ir jų formų skiriamąją funkciją. Lietuvių kalba turi dvi priegaides – akūtą, arba tvirtapradę priegaidę, ir cirkumfleksą, arba tvirtagalę priegaidę. Plg.: šáuk : šaũk, klõstė (daiktavardis) : klóstė (veiksmažodis), káltas : katas, vrto : vito. Lietuvių bendrinėje kalboje priegaidė, kaip ir kirtis, yra kompleksinės (mišrios) prigimties fonetiniai reiškiniai: priegaides skiria pagrindinio tono ir balso stiprumo moduliacijos, skiemenų kiekybė ir garsų tembras. Priegaidė kontrastuoja tik kirčiuotuose ilguosiuose skiemenyse, kurių centrą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai. Trumpuose skiemenyse priegaidės neįmanomos (yra tik kirčiuoti arba nekirčiuoti trumpieji skiemenys). Priegaidės priešprieša neutralizuojama ilguosiuose kirčiuotuose skiemenyse. Beveik visos ilgosios galūnės yra tvirtagalės. Bendrinės kalbos tvirtagalė priegaidė (cirkumfleksas) yra nežymėtasis priegaidžių priešpriešos narys, o tvirtapradė (akūtas) – žymėtasis.

Tarmėse yra ir kitokių priegaidžių: akūtinės priegaidės variantas yra žemaičių laužtinė, cirkumfleksinės – rytų aukštaičių kirstinė priegaidė. Priegaides tiria akcentologija.

L: A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos prozodija Vilnius 1982; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2006.

905