preglauda, socialinės globos įstaiga, dažniausiai išlaikoma Bažnyčios, labdaros organizacijų ar privačių asmenų. Gali būti vaikų (našlaičių, beglobių), senelių, benamių, skurstančių, asocialių asmenų, nuo smurto kenčiančių moterų, gyvūnų ir kitos prieglaudos. Dažniausiai vadinama globos namais.
Pirmosios ligoninės (gydyklos), atsiradusios apie 5 a. pr. Kr. senovės Kinijoje, Babilonijoje, Egipte, veikė ir kaip prieglaudos, taip buvo ir vidurinių amžių Europoje (dažniausiai išlaikė Bažnyčia). Specialios prieglaudos imtos steigti 10 a. Anglijoje ir buvo skirtos vargšams, seneliams ir kenčiantiems žmonėms apgyvendinti.
LIETUVOJE 16–19 a. prieglaudų pagrindinis tipas buvo špitolė – labdaros išlaikomas namas prie parapijos bažnyčios, kuriame būdavo priglaudžiami paliegę, pasenę, vieniši ir neturtingi žmonės. Jie turėjo dirbti bažnyčiai (pvz., ją tvarkyti). 18 a. antroje pusėje pradėta steigti vaikų prieglaudas, kuriose gyveno našlaičiai ir beglobiai vaikai. Jie buvo mokomi skaityti ir rašyti, kai kur – amatų. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kitur buvo įsteigusi prieglaudų lietuvių vaikams ir seneliams. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) prieglaudas daugiausia steigė bažnytinės labdaros organizacijos (Vaikelio Jėzaus draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija ir kitos). 1938 buvo 57 vaikų prieglaudos (apie 3400 vaikų), 174 senelių prieglaudos (apie 5000 žmonių). SSRS okupacijos metais prieglaudos paverstos valstybinėmis socialinio aprūpinimo įstaigomis, vaikų prieglaudos – vaikų namais (vaikų auklėjimo ir globos namai), kūdikių namais, senelių prieglaudos – senelių ir invalidų namais (senelių globos namai). 21 a. pradžioje prieglaudomis kartais vadinami tik gyvūnų globos namai.
vaikų prieglauda; senelių prieglauda; globos namai