preglobstis, tarptautinės teisės principas, pagal kurį asmenį, persekiojamą savo šalyje dėl politinių, mokslinių pažiūrų, religinių įsitikinimų, rasės, tautybės ar veiksmų, kurie tarptautinėje ar demokratinės šalies nacionalinėje teisėje nėra laikomi nusikaltimu, imasi globoti kita šalis.
Prieglobsčio suteikimo reglamentavimas
Prieglobstis suteikiamas pabėgėliams, tai yra asmenims, atsidūrusiems svetimos šalies teritorijoje. Prieglobsčio suteikimo svarbiausius principus nusako Jungtinių Tautų 1951 Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967 Niujorko protokolas dėl pabėgėlių statuso (Lietuva ratifikavo 1997). Prieglobsčio siekiantis asmuo juridiškai neturi teisės šito reikalauti, o prieglobstį suteikianti šalis nėra įpareigota jį suteikti. Šį principą patvirtina ir Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (priimta 1948), kurios 14 straipsnis pripažįsta teisę siekti ir įgyti prieglobstį kitoje šalyje, bet nepripažįsta besąlygiškos teisės į jį. Prieglobstis dažniausiai nesuteikiamas asmenims, kaltinamiems valstybės vadovo nužudymu, kai kuriais teroro aktais, kolaboravimu su priešu karo metu, karo nusikaltimais, nusikaltimais žmoniškumui. Būna teritorinis, eksteritorinis ir neutralusis prieglobstis.
moteris su kūdikiu laukia, kol bus nuvežti į prieglobsčio prašytojų centrą, esantį netoli Röszkės kaimo Csongrádo apskrityje Pietų Vengrijoje (2015 09 10)
Teritorinis prieglobstis suteikiamas jį teikiančios šalies ribose. Eksteritorinį (dar vadinamą diplomatiniu) prieglobstį asmuo gauna ambasadose, atstovybėse, konsulatuose, į užsienio šalies teritorinius vandenis atplaukusiuose laivuose. Neutralųjį prieglobstį kariaujančių valstybių piliečiams suteikia kare nedalyvaujanti šalis.
Teisės į prieglobstį atsiradimas ir raida
Teisė į prieglobstį žinoma jau senosiose civilizacijose (Egipto, Graikijos). Ji buvo siejama su religinėmis tradicijomis. Šventyklose nuo persekiojimo galėjo slėptis kriminaliniai nusikaltėliai. Vėliau šią tradiciją tęsė krikščionių Bažnyčia. Orleano bažnytinis susirinkimas 511 suteikė prieglobsčio teisę visiems (pvz., žmogžudžiams ar pabėgusiems vergams), kurie slėpsis bažnyčioje ar vyskupo namuose. Šio principo krikščionių Bažnyčia neatsisakė ir vėliau. Bažnytinį prieglobstį reguliavo ir krašto teisiniai papročiai (pvz., prieglobsčio prašytojas turėjo nusiginkluoti, paklusti bažnyčios vadovo valiai, per nustatytą laikotarpį apsispręsti, ar stoti prieš teismą, ar prisipažinti kaltu ir vykti į tremtį). Šia teise naudojosi ir karališkojo rango asmenys (pvz., Anglijoje per Rožių karą Lankasterių šalininkams trumpam pasodinus į sostą Henriką VI, Jorkų šalininko Eduardo IV žmona karalienė Elžbieta su vaikais slapstėsi Westminsterio vienuolyne).
Ilgainiui prieglobsčio teisę pradėta reguliuoti įstatymais. Prašančiųjų padaugėjo dėl Antrojo pasaulinio karo (DP), po 1956 revoliucijos Vengrijoje (Vengrijos revoliucija) ir 1968 intervencijos Čekoslovakijoje. Įstatymai, numatantys teisę į prieglobstį, priklauso nuo šalių vykdomos imigracinės politikos. Europos Sąjungos prieglobsčio politiką reguliuoja 1985 Schengeno sutarties, 1992 Maastrichto sutarties straipsniai, nustatantys imigracinę politiką, t. p. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (tapo privaloma 2009) 18 straipsnis. Trečiosios (ne Europos Sąjungos) šalies piliečio prieglobsčio prašymas gali būti nagrinėjamas tik vienoje Europos Sąjungos šalių, ši šalis nustatoma pagal Dublino III reglamentą (2013 jis pakeitė 2003 Dublino II reglamentą, pakeitusį 1990 Dublino konvenciją; Lietuvoje įsigaliojo 2004); dažniausiai tai valstybė, per kurios sieną prieglobsčio prašytojas pateko į Europos Sąjungą.
Prieglobsčio suteikimas Lietuvoje
Lietuvoje prieglobstis suteikiamas asmenims, palikusiems savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų. Prašymus suteikti prieglobstį nagrinėja Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius (1996–1998 07 Pabėgėlių reikalų poskyris, 1998–2000 09 Pabėgėlių reikalų skyrius), šiais klausimais jis bendradarbiauja su kitomis valstybinėmis įstaigomis (pvz., Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Policijos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), nevyriausybinėmis (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Caritas ir kitos), tarptautinėmis organizacijomis (Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras, Tarptautine migracijos organizacija ir kitomis), Europos Sąjungos šalių narių ir kitų užsienio valstybių institucijomis, kurių veikla susijusi su prieglobsčio suteikimu.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis prieglobsčio suteikimo procedūrą, yra įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (2004), pakeitęs įstatymą Dėl pabėgėlių statuso (2000; pakeitė įstatymą Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso, priimtą 1995, įsigaliojusį 1997).
Prašymą dėl prieglobsčio galima pateikti pasienio kontrolės punktuose ar tranzito zonose – Užsieniečių registracijos centrui, Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko teisėtai, – Migracijos departamentui, užsienio valstybėje – užsienio reikalų ministro nurodytose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose. Prašymas suteikti prieglobstį, pateiktas nesilaikant šios tvarkos, nepriimamas (ne pagal nustatytą tvarką pateiktas prašymas dėl prieglobsčio gali būti priimtas atsižvelgus į neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtusio užsieniečio pažeidžiamumą ar kitas individualias aplinkybes). Per 48 h priimamas sprendimas dėl laikinojo teritorinio prieglobsčio priėmimo (ši nuostata netaikoma paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, ekstremalią situaciją ar ekstremalų įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio). Jei prašančiajam jis palankus, klausimas dėl prieglobsčio statuso išnagrinėjamas per 3−6 mėnesius. Prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti, jei per 6 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Kol nepriimtas sprendimas įleisti prašantįjį į Lietuvos Respubliką, jis laikinai apgyvendinamas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose (padaugėjus neteisėtai valstybės sieną kirtusių užsieniečių 2021 įsteigti nauji užsieniečių registracijos centrai Medininkuose ir Kybartuose, atidarytas naujas pabėgėlių priėmimo centras Vilniuje, Rukloje esančiame Pabėgėlių priėmimo centre išplėsti apgyvendinimo pajėgumai), nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (pasienio procedūra).
Pasienyje su Baltarusijos Respublika 2021 pradėta taikyti užsieniečių nukreipimo politika – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai į šalies teritoriją neįleidžia (iki 2021 pabaigos buvo neįleisti 8106 užsieniečiai) ir iš šalies teritorijos į artimiausią veikiantį tarptautinį pasienio kontrolės punktą arba Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą nukreipia asmenis, bandančius neteisėtai kirsti ar neteisėtai kirtusius valstybės sieną ne per nustatytas valstybės sienos kirtimo vietas bei siekiančius prieglobsčio.
Prieglobsčio kategorijos
Skiriamos tokios prieglobsčio kategorijos: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir laikinoji apsauga. Pabėgėlio statusą gauna asmuo, kilmės šalyje persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, papildomą apsaugą − asmuo, kuris neatitinka pabėgėlio statuso, bet negali grįžti į savo kilmės šalį, nes dėl įvairių priežasčių (pvz., karinio konflikto, šalyje paplitusios prievartos) jo pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms kiltų rimtas pavojus. Laikinoji apsauga Vyriausybės sprendimu suteikiama esant masiniam užsieniečių antplūdžiui (patys užsieniečiai neturi teisės kreiptis dėl tokios apsaugos). Užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą, išduodamas leidimas nuolat gyventi, gavusiam papildomą apsaugą − leidimas laikinai gyventi (gali būti pratęstas po 1 metų, jei tokiai apsaugai išliko būtinybė).
Nuo 2005 pabėgėlių prašymų daugėja, o 2021 Lietuvai susidūrus su nedemokratinio Baltarusijos režimo vykdomu organizuotu migrantų gabenimu 2021, palyginti su 2020 metų statistika, prieglobsčio prašytojų srautas padidėjo 1226,8 % (2021 – 4259, 2020 – 321), priimtų Migracijos departamento sprendimų dėl prašymų suteikti prieglobstį skaičius padidėjo 510,6 % (2021 – 3786, 2020 – 620).
2015 Lietuva įsipareigojo priimti 1077 migrantus iš Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių. Laikantis šio įsipareigojimo 2015–20 į Lietuvą perkelti 499 asmenys. 2021 Lietuva nuosekliai įgyvendino solidarumo su kitomis valstybėmis priemones ir perkėlė 33 asmenis: 12 – iš Italijos, po 2 – iš Graikijos ir Maltos, 17 – iš Etiopijos. 2021 08 dėl talibų perimtos Afganistano kontrolės Lietuva iš Afganistano evakavo asmenis, kuriems kilo grėsmė dėl jų ankstesnio bendradarbiavimo su Lietuvos kariuomene, ir jų šeimos narius (iš viso 179 asmenis).