priekãlas, muzikos instrumentas – mušamasis idiofonas (metalofonas). Yra dviejų tipų: tradicinis kalvių prietaisas – masyvus metalinis stovas kalamam metalui pasidėti; specialiai garsams išgauti ant stovo ar skersinio pakabinta viena ar kelios metalinės sijos, plokštės ar vamzdžiai, mušami kūjais arba plaktukais. Garso aukštis priklauso nuo priekalo masės (maždaug f1–a3); natos partitūroje rašomos 1 arba 2 oktavomis žemiau. Yra ir nefiksuoto aukščio užrašymų. Tradicinis priekalas, metalinė sija arba vamzdis daugelio Europos ir Mažosios Azijos tautų buityje naudoti kaip signaliniai arba muzikos pramogų, vadinamieji kalvių muzikos, instrumentai.
Tradicinį priekalą kaip muzikos instrumentą aprašė M. Agricola (Musica instrumentalis deudsch… 1529). Nuo 19 a. abiejų tipų priekalai naudojami operose (D. F. E. Aubero Malūnininkas 1825, H. L. Berliozo Benvenuto Cellini 1837, R. Wagnerio Zygfrydas 1869, Reino auksas 1854, G. Verdi Trubadūras 1853, C. Orffo Antigonė 1949, B. Britteno Karštai liepsnojąs židinys 1966), baletuose, oratorijose (W. Waltono Baltazaro puota 1931), programinėje simfoninėje ir kamerinėje muzikoje (A. E. T. Baxo III simfonijoje, 1929, E. Varèse’o Jonizacija 40 mušamųjų instrumentų, fortepijonui ir 2 sirenoms, 1931). Lietuvių folkloro ansamblio Ratilio programose Darbo tautosaka (1979) ir Žirgas lietuvių tautosakoje (1980) abiejų tipų priekalus panaudojo A. Karaška.
1352