prielinksnis

prelinksnis, prepozcija (lot. praepositio – padėtis priekyje), nekaitomas žodis, einantis prieš daiktavardžio ar įvardžio linksnį ir padedantis reikšti jo ryšius su kitų žodžių formomis. Lietuvių, kaip ir kitų giminiškų kalbų, prielinksnis yra susiformavę iš tam tikrų prieveiksmių (preverbų), kurie kitados buvo vartojami ir su vardažodžiais bei įvardžiais, ir su veiksmažodžiais. Lietuvių kalboje prielinksniai paprastai skirstomi į pirminius (senybinius) ir antrinius (naujybinius). Pirminiai prielinksniai pagal darybą jau nesiejami su savarankiškų žodžių klasėmis. Dauguma jų savo forma sutampa su veiksmažodžių priešdėliais (, š, pér, sù, ùž) arba skiriasi tik balsių kaitos laipsniu (apiẽ, nuõ, põ, priẽ, prõ; plg. priešdėlius ap‑, nu‑, pa‑, pri‑, pra‑; tik anót, añt, dl, ik, lgi, pàs bendrinėje kalboje neturi atitinkamų priešdėlių). Antriniai prielinksniai savo forma dažniausiai sutampa su prieveiksmiais (pvz., abpus, anàpus, apliñk(ui), pãskui, gretà, šalià, art, netol, pirmà, išilga, įstriža, skersa, liñk(ui), prešais) arba su sustabarėjusiais daiktavardžių linksniais (pvz., viẽtoj, vidurỹ, viršùj, viršu, tap). Prielinksniai gali būti sudėtiniai, sudaryti iš dviejų pirminių (pvz., iš põ, iš ùž) arba iš pirminio ir antrinio (pvz., iš anàpus, iš tap).

Dauguma prielinksnių vartojama su kuriuo nors vienu linksniu: kilmininku (añt, bè, dl, ik, lgi, š, nuõ, priẽ), galininku (apiẽ, , pàs, prõ, pãskui), įnagininku (sù, tiẽs). Prielinksnis ùž skirtingomis reikšmėmis vartojamas su dviem linksniais: kilmininku ir galininku (plg.: grįžo už valandos ir dirba už pinigus), po net su trimis linksniais: kilmininku (atėjo po pietų), galininku (dairėsi po pirkią), įnagininku (stovėjo po medžiu).

2352