prieširdžių virpėjimas

preširdžių virpjimas, labai dažni neritmiški prieširdžių susitraukimai (400–600 kartų per minutę), kai nebelieka normalios prieširdžių sistolės. Tai dažniausias po ekstrasistolijos širdies ritmo sutrikimas. Pagal eigą skiriamas priepuolinis (paroksizminis, užtrukęs iki 7 dienų ir dažniausiai atsikuriantis savaime), persistuojantis (užtrukęs ilgiau kaip 24 h ir retai praeinantis savaime, bet vaistais ar elektriniu impulsu pašalinamas), lėtinis (trunkantis ilgiau kaip 7 paras ir jo nenutraukia nei vaistai, nei elektros impulsas) ir nuolat recidyvuojantis prieširdžių virpėjimas. Paroksizminis prieširdžių virpėjimas kartais būna ir sveikiems asmenims arba turintiems papildomų laidumo pluoštų (Kento, Jameso, Mahaimo), jį gali skatinti emocinė ir fizinė įtampa, alkoholio vartojimas, gausus rūkymas. Dažniausiai prieširdžių virpėjimas kyla sergant širdies ir kraujagyslių sistemos liga (arterine hipertenzija, išemine širdies liga), hipertiroze, plautinės arterijos tromboembolija, miego apnėja, gali kilti po širdies operacijos. Elektrokardiogramoje P dantelių nėra, registruojamos f bangos, kurių dažnis 370–600 kartų per minutę, nereguliarūs QRS kompleksai. Šios aritmijos mechanizmas dažniausiai yra dauginiai grįžtamojo sujaudinimo impulsai prieširdžiuose. Nereguliarūs širdies ciklai, dažnas pulsas sumažina skilvelių diastolinį prisipildymą, sistolinį ir minutinį širdies tūrį. Ligoniai, kuriems pasireiškia prieširdžių virpėjimas, kartais nejaučia simptomų, dažniau gali jausti širdies plakimą ir perplakimus, oro trūkumą, nuovargį, galvos svaigimą, gali apalpti. Galimos komplikacijos: tromboembolija, smegenų insultas, krūtinės angina, širdies nepakankamumas. Gydoma deguonies terapija, kardioversija (elektros šoku), širdies susitraukimų dažnį mažinančiais, antiaritminiais vaistais, antikoaguliantais, radiodažnine abliacija.