prieskoniai

įvairūs prieskoniai Marrakešo turguje (Marokas)

preskoniai, maisto priedai, gerinantys maisto produktų skonį ir kvapą. Kai kurie prieskoniai dar turi dažomųjų ir antiseptinių savybių. Skiriami natūralūs prieskoniai (žalios arba džiovintos prieskoninių augalų dalys, rečiau grybai), natūralūs perdirbtieji (pagaminti iš natūralios žaliavos, perdirbtos fizikiniais, mikrobiologiniais būdais, pvz., vaisių ir uogų ekstraktai, įvairūs aliejai), prieskonių pakaitalai, imituojantys natūralių prieskonių kvapą (t. p. gaminami iš natūralios, bet kitokios žaliavos, pvz., gvazdikėlių pakaitalas gaminamas iš bazilikų), sintetiniai prieskoniai (gauti cheminės sintezės būdu; turi tam tikriems natūraliems prieskoniams būdingą kvapą, pvz., vanilinas, cinamono ekstraktas). Būna natūralaus pavidalo (pvz., pipirai, kmynai, lauro lapai, cinamono žievė) arba pjaustyti, grūsti, malti, sudaryti iš vieno prieskoninio augalo arba kelių augalų (prieskonių mišiniai).

Į prieskonių mišinius, be prieskoninių augalų ir prieskoninių daržovių, dažnai dedama ir kitų medžiagų – valgomosios druskos, cukraus, skonio stipriklių (dažniausiai glutamo rūgšties ir jos darinių), kitų priedų. Visame pasaulyje paplitęs prieskonių mišinys – indiškasis karis, kurį sudaro 7–12 ar daugiau komponentų. Į mėsos, žuvų gaminius dažniausiai dedama pipirų, muskatų riešutų, kalendrų, į konditerijos – vanilės, cinamono, imbiero, anyžių, į alkoholinius gėrimus – pipirų, kardamono, gvazdikėlių, imbiero, į marinatus – pipirų, kalendrų, gvazdikėlių, lauro lapų. Ypač patogu vartoti prieskonių mišinius, kurie būna miltelių ar pastos pavidalo. Jie skirti tam tikram maisto produktui (pvz., paukštienos, jautienos, žuvų gaminiams, sriuboms, marinatams) gardinti ir kvapinti, kai kurie jų tinka daugeliui patiekalų.

Istorija

Prieskonių į maistą pradėta dėti anksčiau negu valgomosios druskos (buvo lengviau prieinami kaip vietinė augalinė medžiaga). Kinijoje, Indijoje, Egipte prieskoniai paminėti maždaug prieš penkis tūkstantmečius, pvz., cinamonas aprašytas Kinijoje 2700 prieš Kristų. Į Egiptą, Europos šalis prieskoniai daugiausia buvo gabenami iš Indijos ir Ceilono, todėl buvo labai brangūs. Prieskonių prekybos monopolis buvo griežtai saugomas. 15–16 a. su prieskonių paieškomis susiję didieji geografiniai atradimai. 16–19 a. prieskoninius augalus (imbierą, vanilę, muskatmedį, gvazdikmedį) pradėta veisti naujose vietose panašiomis klimatinėmis sąlygomis. 20 a. atsirado prieskonių pakaitalų, sintetinių prieskonių.