Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė

Priešlėktùvinės apsaugõs rinktnė, Lietuvos karinis dalinys 1935–40.

Pradėtas steigti 1935 07 Aukštojoje Panemunėje (Kaunas); sudarė zenitinės grupės štabas, 3 zenitinės baterijos, prožektorių kuopa, automatinių pabūklų kuopa, sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa ir pasyvios apsaugos kuopa, mokomoji komanda, vienas ryšių ir vienas ūkio būrys. Rinktinėje vidutiniškai būdavo apie 500 karių (įskaitant karininkus ir puskarininkius). Ginkluotė – 9 Didžiosios Britanijos gamybos 75 mm kalibro Vickers-Armstrong zenitiniai, 10 šveicariškų 20 mm kalibro automatinių pabūklų Oerlikon, šie 1939 pakeisti 28 efektyvesniais vokiškais automatiniais pabūklais Flak 30 BSW. Visos baterijos buvo aprūpintos SSRS gamybos sunkvežimiais ZIS‑6. Prožektorių kuopa turėjo vokiškus AEG prožektorius ir generatorius bei Elektroakustik garsagaudžius. 1939 10 rinktinei atiteko dalis internuotos Lenkijos kariuomenės turto.

Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė buvo vienintelis visiškai motorizuotas Lietuvos Respublikos kariuomenės dalinys, jo pagrindinis uždavinys buvo Kauno miesto ir svarbiausių Lietuvos karinių objektų (Linkaičių ginklų dirbtuvės, Tryškių ginklų sandėliai), nuo 1940 pradžios – Vilniaus miesto apsauga nuo galimo priešininko aviacijos antpuolio.

1940 06 SSRS okupavus Lietuvą rinktinė 1940 08 30 pertvarkyta į Raudonosios armijos Dvidešimt devintojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios ir 184-osios šaulių divizijų zenitinės artilerijos divizionus.

Vadai: P. Alanta (Babickas), A. Sidabras.

1935