priešsenãtvinė psichòzė, psichikos liga, kuria susergama senstant (50–65 metų amžiaus), bet kuri nesukelia silpnaprotystės. Kilmė nėra visai aiški. Manoma, kad priešsenatvinė psichozė prasideda dėl vienu metu veikiančių kelių nepalankių veiksnių: biologinio (organizmo senėjimo), genetinio (paveldimumo sirgti psichikos ligomis), socialinio (socialinės padėties praradimo, išėjimo į pensiją, gyvenimo draugo netekties, vienatvės). Dažniau serga moterys. Psichozės formos: involiucinė psichozė (reiškiasi nerimu, nelaimės nuojauta, neviltimi, aplinkinių įtarinėjimu), involiucinė paranoja ir involiucinė paranoidinė psichozė (joms būdinga persekiojimo, nuodijimo kliedesiai, ligonis tvirtina, kad visi jam kenkia, vagia jo daiktus), involiucinė depresija, arba melancholija (būdinga nerimas, kokios nors nelaimės ar katastrofos nuojauta, gali atsirasti psichomotorinis susijaudinimas – ligonį apima visiška neviltis, jis kartoja tuos pačius nusiskundimus, gali beprasmiškai viskam priešintis, kartais bando nusižudyti). Kartais sergantiesiems padidėja lytinis potraukis (dažnai prie nepilnamečių), jie tampa amoralūs. Prieš senatvę gali pasireikšti ir vėlyvoji šizofrenija, bipolinis afektinis sutrikimas, simptominė psichozė (ji būna aterosklerozinė), reaktyvioji psichozė, vėlyvoji epilepsija, neurozė.
Priešsenatvinė psichozė gydoma vaistais, sveikstančiam ligoniui taikoma psichoterapija. Ligoniui padedama atsikratyti minties, kad jis niekam nereikalingas. Svarbu, kad jis dirbtų jo galimybes ir interesus atitinkantį darbą, nenutrauktų emocinių ryšių su artimaisiais.