prieštaravimas

prieštarãvimas, dialektikos principas, rodantis priešybių buvimą ir kaitą tikrovės ir pažinimo raidoje. Dialektinė filosofinė nuostata tikrovės objektus ir reiškinius laiko nuolat kintančiais (atsirandančiais ir besiplėtojančiais) ir sudarytais iš priešybių. Skiriami vidiniai ir išoriniai, esminiai ir antriniai bei kitokie prieštaravimai. Senovės graikų filosofijoje be daiktų pastovumo sampratos teigtas ir jų kintamumas bei prigimties prieštaravimas. Herakleitas teigė, kad bet kuris daiktas virsta savo priešybe, todėl gali būti paaiškintas tik kaip priešybių santykis. Elėjos mokyklos atstovai teigė, kad prieštaravimas rodo, jog tokia raida yra negalima (vadinamoji negatyvioji dialektika). Platonas prieštaravimą laikė mąstymui būtina sielos aktyvumo sąlyga. Kai kurie antikos ir vidurinių amžių filosofai prieštaravimą apibrėžė kaip būties ir nebūties nesuderinamumą tuo pačiu metu. Naujųjų amžių filosofijoje prieštaravimas laikytas ne būties, o mąstymo dalyku, jo trūkumu. Prieštaravimo reikšmę istorijoje nagrinėjo D. Diderot, J.‑J. Rousseau. I. Kantas konstatavo būtiną ir neišvengiamą mąstymo prieštaringumą, jį išreiškė grynojo proto antinomijomis. G. W. E. Hegelis pripažino prieštaravimo objektyvumą, laikė jį bet kokios savijudos principu. Prieštaravimas yra gyvybingumo, judėjimo, veiksmingumo ir tikroviškumo priežastis ir pagrindas. Pasaulis yra dvasios raida, savo tiesą dvasia įgyvendina vidine prieštaravimo raida ir išsprendimu. G. W. F. Hegelis prieštaravimą priskyrė logikos sričiai; logiką traktavo ne tiek kaip mąstymo formą, bet jo (tapatinamo su tikrove) turinį. Kritikavo prieštaravimą siekiančią įveikti formaliąją logiką ir plėtojo dialektinę logiką, prieštaravimą laikančią savaiminės raidos principu. Marksistinė filosofija prieštaravimą suprato kaip pirmiausia materialios tikrovės (gamtos ir visuomenės) principą, jos raidos natūralų sąlygotumą. Teigė, kad visuomenės prieštaravimai yra istorinės pažangos būtina sąlyga, juos šalina žmogaus visuomeninė daiktiška veikla. Gamtos reiškinių prieštaravimas sudaro jos savaiminės raidos pagrindą: kiekviena kokybė turi ir buvimo, ir išnykimo struktūrines prielaidas, jos egzistavimas yra senumo ir naujumo prieštaravimo santykis. Kintant aplinkai šis santykis gali suteikti kokybės struktūrai tokį neapibrėžtumą, kuris tampa naujo struktūrinio apibrėžtumo prielaida. Tada nauja apibrėžtis įveikia seną (kaip savo priešybę) ir kartu ją apima (kaip savo sąlygą).