prieštarãvimo dsnis, prieštaravimų draudimo dėsnis, teiginių logikos principas, draudžiantis mąstyti prieštaringai – laikyti, kad teiginys tuo pat metu yra teisingas ir klaidingas. Užrašomas ¬(p & ¬p) (netiesa, kad teiginys p ir jo neigimas ne‑p yra kartu teisingi). Teiginiai p ir ¬p vadinami prieštaraujančiais, taikant prieštaravimo dėsnį reikalaujama juos vartoti vienu ir tuo pačiu požiūriu bei prasme. Prieštaravimo dėsnis yra pagrindinis reikalavimas mokslo teorijoms, tam tikrų tikrovės bruožų atspindėjimas mąstyme. Prieštaravimo dėsnis išreiškia tą faktą, kad objektas negali kartu egzistuoti ir neegzistuoti, turėti kokių nors požymių ir tuo pačiu jų neturėti. Prieštaravimo dėsnį tyrė ir formulavo Zenonas Elėjietis, Sokratas. Aristotelis pateikė prieštaravimo dėsnio 3 apibrėžimus: negalima, kad tas pats kartu būtų ir nebūtų būdinga tam pačiam tuo pačiu atžvilgiu; iš 2 prieštaringų teiginių teisingas gali būti tik vienas; apie jokį daiktą neleistina mąstyti, kad jis kartu yra ir nėra toks. Šiuolaikinę prieštaravimo dėsnio formuluotę pateikė G. W. Leibnizas – bet koks teiginys yra arba teisingas, arba klaidingas.

314

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką