prevarta, asmenis ar jų nuosavybę žalojančios jėgos naudojimas. Gali būti atvira fizinė, užslėpta, psichologinė arba institucinė. Spręsdami klausimą, ar prievartos naudojimas doroviniu arba politiniu požiūriu pateisinamas, mokslininkai nesutaria. Vieni teigia, kad prievarta iš prigimties yra blogis (pavyzdžiui, žmogžudystė), kiti (dauguma) klausimą, ar prievarta pavieniais atvejais yra pateisinama, palieka atvirą. Pastarieji nelaiko, kad prievarta tam tikromis aplinkybėmis yra vertybė, bet pateisina ją kaip priemonę išvengti didesnio blogio. Žmogus neturi genetinio kodo, kuris ribotų (bent retkarčiais) smurtinį elgesį, todėl kiekvienas gali tapti prievartos šaltiniu (nusikaltėliu), arba priešingai – auka.
Skiriamos 5 pagrindinės prievartos rūšys (jų atmainos sudaro daugybę prievartos formų). Pirmoji (ir išskirtinė) – žudymas (savižudybė), žymintis bet kokio socialinio konflikto, valdžios, vyravimo pabaigą, dėl to dar vadinama absoliučiąja prievarta. Absoliučiosios prievartos galimybė atvira ar užslėpta forma yra visose prievartos rūšyse. Antroji rūšis – fizinė nemirtina prievarta (nuo pliaukštelėjimo iki išžaginimo, suėmimo ar kankinimo). Ji susijusi su žmogaus kūno pažeidžiamumu, mirtingumu, todėl kartu su pirmąja laikytinos labiau gamtos determinuotu reiškiniu. Socialinių santykių požiūriu tokia prievarta beveik visada yra valstybės valdžios pradžios ir pabaigos bei labiausiai tikėtinas valdžios vyravimo elementas. Kitaip nei žudymas, ji gali būti skirtingo laipsnio. Trečioji rūšis – destruktyvioji prievarta (nuo vandalizmo iki antipartizaninių veiksmų ar išdegintos žemės taktikos), ketvirtoji – plėšimas. Abi šios rūšys yra susijusios su nuosavybe, tik ketvirtoji yra nedelsiamo praturtėjimo priemonė (destrukcijos atveju nuosavybė, pavyzdžiui, teritorija, įgyjama tik netiesiogiai). Penktąją – išvarymą – beveik visada lydi visos jau išvardytos prievartos rūšys.
Prievartos samprata (ir jai giminingos struktūrinės, kultūrinės, psichinės, simbolinės prievartos koncepcijos) yra viena seniausių ir labiausiai pasiteisinusių socialinių ir politinių procesų tyrimo priemonių, plačiai naudota tiriant socialinius nukrypimus, kriminalumą, kitas socialines problemas. Tarp labiausiai paplitusių (nuo klasikinės sociologijos laikų) prievartos teorijų minėtinos 20 amžiaus 7 dešimtmetyje atsiradusios nelegaliõs galimybės (žmonės nusikalsta, kai galimybė, kad viskas išaiškės, yra maža), subkultūros, makrosociologinė visuomenės individualizacijos ir dezintegracijos teorijos. Požiūris į prievartą reikšmingas tiriant ir socialines mikrostruktūras (šeimos, draugų santykius), ir ištisas visuomenes, kultūras, politines sistemas. Sukurta daug veikalų apie prievartą tarp vaikų, seksualinių partnerių, šeimoje, darbe, keliuose. 21 amžiaus pradžioje tiriant politinius santykius dažnai taikoma lyčių smurto teorija (pastebėta, kad 99 % įtariamųjų smurtiniais nusikaltimais yra vyrai). Visuomenėje prievarta yra kasdienis reiškinys, turintis savo makrodinamiką. Kiekybinė kriminalinės statistikos analizė parodė, kad Europoje nuo 15 amžiaus iki 20 amžiaus vidurio žmogžudysčių mažėjo, o nuo 20 amžiaus 7 dešimtmečio vėl pradėjo didėti ir, manoma, tai ilgalaikė tendencija. Šį reiškinį iš dalies paaiškina vokiečių sociologo N. Eliaso (valstybės prievartos monopolio ir bendrapiliečių kontrolės bei savikontrolės kitimo dinamika) ir prancūzų sociologo É. Durkheimo (civilizacijos plėtrą, modernios visuomenės skaidymąsi, individualizacijos procesus lydi dorovinis nuopuolis) teorijos. 20 amžiaus pabaigoje Balkanų karas, rugsėjo 11 teroro aktai labai paskatino prievartos tyrimus. Manoma, 21 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais prievartos nagrinėjimą labiausiai veiks valstybių reikšmės mažėjimas, terorizmo didėjimas, stiprėjantis religijos ir prievartos ryšys, smurtaujant patiriamo malonumo ir aukų įvaizdžio populiarinimo reiškiniai. Vienas svarbiausių lieka dar T. Hobbeso ir kitų politikos filosofų iškeltas klausimas, kokios politinės valdžios formos geriausiai padėtų spręsti prievartos problemą.