prievartnė mobilizãcija, prievartnė mobilizãcija į SSRS kariúomenę Lietuvojè 1944–45, Lietuvos gyventojų teroro dalis sovietinės okupacijos laikotarpiu. SSRS, vykdydama Lietuvos vyrų mobilizaciją į savo kariuomenę, pažeidė tarptautinę teisę, pirmiausia 1907 Hagos konvenciją (Hagos konvencijos), pagal kurią karo metu draudžiama okupuoto krašto gyventojus šaukti į kariuomenę arba kitaip panaudoti karo reikmėms. Mobilizacija prasidėjo SSRS kariuomenei antrą kartą okupuojant Lietuvą tik praslinkus frontui.
1944 08 01 paskelbtas LSSR karinio komisariato įsakymas dėl 1909–26 gimusių vyrų mobilizacijos į sovietinę kariuomenę (faktiškai ji vyko nuo liepos antros pusės). 1944 07 20–1944 09 01 buvo mobilizuoti 20 154, per rugsėjį – 18 456, spalį – 9614, lapkritį – 7651, gruodį – 10 264 asmenys. Kai kurie iš jų pabėgo. Vykdydama mobilizaciją sovietinė okupacinė valdžia griebėsi teroro, bet lietuviai vyrai vengė eiti į karinius komisariatus. 1944 rudenį–1945 pradžioje mobilizuota vos >80 000 lietuvių (planuota 187 445).
Iš viso 1944–45 kovai su nacių Vokietijos kariuomene mobilizuota 108 000 Lietuvos vyrų. Mobilizaciją Lietuvoje daugiausia vykdė NKVD kariuomenės 4 šaulių divizija ir pasienio kariuomenės daliniai. Prievarta mobilizuoti iš SSRS kariuomenės pabėgę vyrai buvo įtraukiami į oficialius ieškomų dezertyrų sąrašus. Iki 1945 01 01 buvo sulaikyti 1275 tokie dezertyrai, 1945 pradžioje ieškota dar 1732. Nemažai tarnauti SSRS kariuomenėje vengiančių vyrų slapstėsi, keitė gimimo dokumentus, tapo antisovietiniais partizanais.
Dėl masinio mobilizuojamųjų slapstymosi sovietinė okupacinė valdžia ėmėsi griežtesnių represinių priemonių. 1944 12 12 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuras priėmė nutarimą Dėl kovos priemonių su dezertyrais ir vengiančiais mobilizacijos į Raudonąją armiją. Remiantis Gynybos liaudies komisariato įsakymu, apieškant sodybas visi vengiantys mobilizacijos vyrai buvo sulaikomi ir nedelsiant pristatomi į šaukimo punktus. Politine demagogija, apgaule, gąsdinimais ir kitais būdais iki 1946 okupacinės valdžios organams pavyko įtikinti legalizuotis, t. y. NKVD skyriuose užsiregistruoti ~40 000 vyrų, vengiančių karinės prievolės arba nelegaliai gyvenančių dėl kitų priežasčių.
1944 vasarą ir rudenį mobilizuotieji lietuvai pateko į Jarcevo (Smolensko sr.) miškus; čia buvo formuojami 50 lietuviškosios šaulių atsargos divizijos 251, 252 ir 253 pulkai. 1944 12 jie buvo perdislokuoti į Pabradę, Ukmergę ir Jašiūnus. Mobilizuotųjų padėtis buvo ypač sunki: nemažai mirė nuo bado, ligų, nusižudė, kai kurie pabėgo, daugelis buvo išsiųsti į Šešioliktąją lietuviškąją šaulių diviziją ir į kitus SSRS kariuomenės dalinius Rytų Prūsijoje. Į frontą mobilizuotuosius lydėdavo sovietinių karių sargyba. 16 lietuviškosios šaulių divizijos kariai lietuviai kovėsi su nacių Vokietijos kariuomenės Kuršo grupuote (1945 pavasarį į mūšius jie buvo varomi mažai apmokyti, menkai ginkluoti ir patyrė didžiulių nuostolių), dalyvavo Rytų Prūsijos ir Berlyno operacijose. Dalis mobilizuotųjų dalyvavo kare su Japonija.
Tiksliai nežinoma, kiek žuvo į frontą patekusių lietuvių. Po demobilizacijos į Lietuvą iki 1946 11 25 grįžo 42 898 kariai, iš jų 30 000 lietuvių. Lietuvos gyventojų mobilizacija į SSRS kariuomenę, nors ir mažiau komplikuota, liko problemiška per visą stalininį okupacijos ir aneksijos laikotarpį (iki 1953).
L: V. Tininis Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją Vilnius 2014.
884