prevolės, tam tikri pagal paprotinę teisę susiklostę arba valstybės institucijų įstatymų nustatyti kurioms nors žmonių grupėms, visiems valstybės valdiniams ar piliečiams privalomi konkrečios paskirties mokesčiai, pareigos, darbai, paslaugos.
Kuriantis Lietuvos valstybei ir 13 a. viduryje jai susikūrus, feodalinė visuomenė skirstėsi į karo ir darbo prievolininkus. Darbo prievolių pagrindą sudarė visiems gyventojams privalomos viešųjų darbų prievolės – angarijos, kurias papildė laukininkų (vėliau – valstiečių) atliekama servicija (valstiečių darbai dvarui), kilusi iš genčių vadų ir jų kariaunų vaišinimo (kieminėjimo). Šios prievolės ilgainiui virto duoklėmis – pasėdžiu ir mezliava, iš kurių susidarė feodalinė žemės renta. Ji įtvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo aukščiausios žemės nuosavybės teises. 14 a. pirmoje pusėje servicijų pagrindą sudarė valstiečių duodama derliaus dešimtinė, 14 a. pabaigoje pakeista fiksuoto dydžio dėkla. Darbo prievolių atlikimas valdovui buvo suprantamas kaip jo valdinių tarnyba jam, apibrėžiama kaip tarnavimas žagre. Ypatingo užimtumo tarnybos buvo prievolės kirviu (dailidės), bučiu (žvejai), drevėmis (bitininkai drevininkai; medaus ir vaško duoklė imta ir iš kitų tarnybų), kailiukais (bebrininkai, kiaunininkai). Lietuvos didžiojo kunigaikščio žirgus prižiūrėjo tam tikri tarnybinių žmonių sluoksniai leičiai, žirgininkai, jų dalis ašvininkai. Valstiečių tarnyba tapo daugiaprasme sąvoka: valstiečių ūkis, valdinystė, socialinė būklė, svarbiausia – prievolės. Svarbios buvo pilių statymo ir išlaikymo prievolė (dalis jos vadinamos šarvarku), prieigų (kūlgrindų, medžio grindinių) tiesimo, pastotės prievolės. 14 a. pradėjus statyti mūro pastatus buvo įvesta malkų plytoms ir kalkėms deginti atvežimo angarija, vadinamoji naujoji prievolė, pilių ūkiui išlaikyti – šieno pjovimo prievolė. Lietuvoje pradėjus kalti smulkias monetas, nuo 15 a. valstiečiai mokėjo sidabrinę. Dėl didėjančios angarijų ir servicijų apimties valstiečiams buvo sunku atlikti karo prievolę. 14 a. pabaigoje jie privalėjo tik gaudyti valdovui nusikaltusius asmenis (vijimosi, arba pėdsako sekimo prievolė).
Susidarius Lietuvos valstybei didėjo karo prievolės reikšmė. Profesinių karių sudaromai didžiojo kunigaikščio kariaunai virstant atsirandančios administracijos branduoliu, didėjo jos galimybės atlikti vien karo prievolę. Jau 13 a. pabaigoje susidarė kovos veiksmų efektyvumo skirtumas tarp karių profesionalų ir valstiečių. Klostėsi nuolatinės karo tarnybos su savo žirgu ir ginkluote išskirtinė prievolė. Ši tarnyba buvo organizuojama prie pilių, ją atliekantys vadinosi pilėnais, raiteliais, geraisiais žmonėmis. Jų viršutinis sluoksnis 14 a.–15 a. pirmoje pusėje vadinamas bajorais – kaip pastoviai atliekančių karo prievolę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų socialinis sluoksnis (dar ne luomas). 1387 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams įteisino karo prievolę atliekančių bajorų tarnybininkų sluoksnį ir užtikrino jų tėvonines žemės nuosavybės teises, tuo susiejo žemės valdymą su tarnybos, t. y. prievolės, atlikimu, o ne su asmeniu. 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija tokias pat teises gavo stačiatikiai. Taip teisiškai buvo atskirtos, nors ne galutinai (pagal Jogailos privilegiją dar 15 a. pirmoje pusėje karo prievolininkai, be bajorų, buvo ir gerieji žmonės) darbo ir karo prievolės. Nuo 15 a. pabaigos karo prievolininkų statusą lėmė kilmė – klostėsi bajorų luomas, karo prievolės atlikimą reglamentavo Pirmasis Lietuvos Statutas (1529). Karo tarnyba tapo ne tik bajorų prievole, bet ir privilegija, išskiriančia juos iš valstiečių. Valstiečiams priskiriamas karo tarnų (pasėdinių bajorų, raitininkų, šarvuočių) sluoksnis jungė karo ir darbo prievoles. Nuo 14 a. pabaigos didysis kunigaikštis, siekdamas karo prievolininkams sudaryti sąlygas įgyti gretimų šalių riteriams prilygstančią ginkluotę, ėmė perleisti bajorams valstiečius su jų prievolėmis. 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija bajorams perleido valstiečių valdovui duodamą svarbiausią prievolę – dėklą. 1447 Kazimiero privilegija bajorų veldamai buvo atleisti nuo mūro statybai reikalingų malkų plytoms ir kalkėms degti prievolės; daugelis neturinčių veldamų bajorų turėjo ją atlikti patys dar ir 16 amžiuje. Sidabrinės rinkliavai iš žemvaldžių valdinių veldamų reikėjo Seimo nutarimo. Pirmojo Lietuvos Statuto nustatytą valstiečių prievolių sistemą mažai tepakeitė Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588). 1557 Valakų reformos nuostatai tik patikslino prievolių išreikalavimų techninę pusę, įtvirtimo visuotinę činšo prievolę. Atsiradus ir vis plačiau naudojant samdytąją kariuomenę (algininkai; jai išlaikyti buvo mokamas hibernos mokestis) bajorų karo prievolė (pašauktinė kariuomenė) 18 a. nustojo galioti (įstatymiškai neįteisinta). Savavaldžių (magdeburginių) miestų prievolių pagrindas buvo pinigų įmokos (rentinis činšas, muitai, rinkliavos).
683
Prievolės po 1795
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Rusijai atitekusioje Lietuvos teritorijoje dauguma buvusių prievolių liko, kai kurios net sunkėjo. 18 a. pabaigoje miestai ir miesteliai, nepripažinti apskričių miestais, buvo atiduoti žemvaldžiams, gyventojai turėjo eiti lažą, atlikti kitas baudžiavines prievoles. Dėl buvusių miestelėnų priešinimosi dauguma jų liko činšininkais. 18 a. pabaigoje visose gyvenvietėse steigiami, visiems dvarininkams tapo privalomi grūdų magazinai, visiems valstiečiams – pyliavų prievolė. 19 a. pradžioje Lietuvoje įvesta rekrutų prievolė (Rusijoje rekrutai prievarta buvo imami nuo 18 a. pradžios, tarnyba trukdavo iki 25 metų). Prievolės vengta, iš kariuomenės rekrutai bėgdavo arba žalodavosi. Valstiečiai turėdavo sudėti pinigų rekruto aprangai, kartais apmokėti pabėgusio rekruto gaudymo išlaidas. Už neimtą rekrutą valstiečiai turėdavo sumokėti apie 500 rublių. Per Rusijos–Prancūzijos karą rekrutų ir pyliavų reikalavo Lietuvą užėmusi Prancūzijos kariuomenė. 1874 Rusijos imperijoje įvedus visuotinę karo prievolę rekrutus pakeitė šauktiniai. 18 a. pabaigoje svarbiausia ne valstybei atliekama valstiečių prievolė buvo lažas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškųjų apskričių dvaruose jį ėjo 62 % valstiečių, bažnytinėse žemėse – 56 %, valstybinėse (be ekonomijų) – 43 %. Nuo 19 a. pradžios lažo prievolė sunkėjo, buvo didinamas lažo dienų skaičius. Daliai valstiečių dvarininkai lažą keitė činšu. 1844–58 Rusijos vyriausybė sudarytais valstiečių prievolių dvarininkams sąrašais – privalomaisiais inventoriais – mėgino nustatyti pastovų lažo dienų skaičių. Prievolė panaikinta pagal 1861 valstiečių reformos 1863 03 13 nuostatus. Užnemunėje lažo neliko 1807 per prancūzmetį panaikinus baudžiavą. Prievolė per darbymetį darbo dienomis visiems darbingiems arba kai kuriems valstiečio šeimynos nariams papildomai dirbti dvare (gvoltas) panaikinta 1861 10 02 įstatymu. Valstiečių pastotės prievolė savo transportu vežti dvaro krovinius, valstybės arba dvaro pareigūnus (ypač varginanti ji buvo per 1830–1831 sukilimą kariuomenei pervežti) panaikinus baudžiavą virto valstiečių valstybine prievole vežti valdininkus ir karius, paštą, kai kuriuos suimtuosius, nuteistuosius, tremtinius.
Nepriklausomoje Lietuvoje kariai galėjo naudotis pastotės prievole iki 30 km, valstybės ir savivaldybių tarnautojai – iki 25 km atstumu. Itin sunki prievolė buvo per I ir II pasaulinius karus, ypač Vokietijos okupacijų metais. Nemaža dalis gyventojų turėdavo atlikti darbo prievolę: kirsti mišką, kasti apkasus, rengti įtvirtinimus. Per SSRS okupaciją valstiečiai kasmet turėdavo vykti net į keliasdešimt kelionių; prievolė išnyko pasibaigus žemės ūkio kolektyvizacijai ir valstiečių ūkiuose nelikus arklių. Per nacių Vokietijos ir SSRS okupacijas valstiečius žlugdė okupacinės valdžios nustatomos žemės ūkio produktų prievolės (pyliavos). Kaltininkai būdavo griežtai baudžiami: teisiami, kalinami, tremiami, net sušaudomi, atimami gyvuliai, skiriamos baudos, konfiskuojamas turtas. Remiantis 1922 Konstitucija Lietuvos Respublikoje buvo įvesta privalomoji karo tarnyba. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą karo prievolę buvo verčiama atlikti SSRS kariuomenėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) LR piliečių teisę ir pareigą ginti Tėvynę nustatė Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (1990), nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), reglamentuoja Karo prievolės įstatymas (1996, nuo 2008 09 nuo privalomosios pereita prie profesinės karo tarnybos; karo tarnyba, alternatyvioji tarnyba).
2271
Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje (ir Prūsijoje) prievolės skyrėsi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Didžiosios Lietuvos gyventojų atliekamų valstybei prievolių. Jau 13 a. Vokiečių ordinas (VO) užkariavo prūsus (Prūsą, po užkariavimo vadinama Prūsija), vakarinius lietuvius (Prūsijos lietuviai; nuo 16 a. vadinami lietuvininkais, nuo 19 a. – ir mažlietuviais) ir vykdė genčių ekonominio išnaudojimo ir socialinio engimo politiką. Bendruomeninių žemių savininkas buvo VO, nuo 1525 – Prūsijos kunigaikštis. Vietos gyventojų prievolių buvo daug, jos buvo didelės dėl to, kad VO nuolat kariavo (sunkiausia buvo karo prievolė), reikėjo papildyti Prūsijos valdovo (VO didžiojo magistro) iždą kryžininkų kariaunoms iš Vakarų ir Vidurio Europos samdyti, didinti, apginkluoti, t. p. viskuo aprūpinti paties VO riterių bei báltų rekrūtų kariuomenę.
Vietos gyventojai, kurių dauguma buvo valstiečiai (laukininkai) prūsai, vokiečių riterių ir dvarininkų buvo verčiami baudžiauninkais. Iš jų reikalauta lažo (lažas), pastotės, įvairių duoklių, šarvarko (pilių ir kitų pastatų statymo bei remonto prievolės), dešimtinės pinigais arba produktais. Laisvi nuo baudžiavos buvo nedaugelis prūsų, gavusių žemės nuosavybės teisę tik už kryžiuočiams suteiktą paramą (karinius nuopelnus, gentainių išdavystę). Laisviesiems prūsams galiojo VO primesta prūsų teisė, daugiausia kaip žemės valdymo teisė. Vokiečių valstiečiai (kolonistų teisėmis iš pradžių apsigyveno Prūsijos pietinėje ir vidurinėje dalyje) daugiausia buvo činšininkai.
Nuo 16 a. prievolių reikalauta ir iš vokiečių valstiečių, bet jos buvo daug mažesnės ir lengvesnės. Po VO karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija ištuštėjo valstybės iždas, daug ūkių liko be gyventojų (ypač Mažosios Lietuvos dykroje), todėl daugėjo laždienių, kuriuos daugiausia atlikdavo pavergti vietos gyventojai. 16 a. pradžioje VO didžiojo magistro Friedricho von Sachseno (Frydricho Sakso) instrukcijoje nurodoma prūsams baudžiauninkams apriboti prievoles, nes nuskurdę valstiečiai nepajėgdavo jų atlikti, pabėgdavo. Savivaldos Kulmo ir Magdeburgo teisę turinčių miestų miestiečiams (dauguma – vokiečiai) buvo įvestos rinkliavos, muitai, kiti mokesčiai, reikalingi valstybės reikmėms.
Prūsijos kunigaikštystėje (1525–1701) baudžiava stiprėjo, prūsams ir lietuvininkams prievolių daugėjo. Mažoji Lietuva buvo domenų, kurių savininkas – valdovas, kraštas, tad mokesčiai buvo surenkami į jo iždą (kasą). Per metus baudžiauninkai turėjo mokėti 28 tiesioginius ir netiesioginius mokesčius, kurių svarbiausi buvo pagalvės, ūbų (žemės), ragų ir nagų (galvijų). Mažosios Lietuvos regione daugėjo laisvųjų ūkininkų kulmiškių, pagal Kulmo teisę gavusių nuosavybės teisėmis žemės sklypą. Dar VO laikais prūsai kulmiškiais tapdavo tik už ypatingus nuopelnus valdovui, bet jų prievolės buvo didesnės nei vokiečių kulmiškių. Tarp lietuvininkų daugėjo kulmiškių nuo 17 a. Mažojoje Lietuvoje vykstant šatulinei (vidinei) kolonizacijai – buvo kertami miškai (jais užaugdavo dykros), įdirbami žemės plotai, kūrėsi lietuviški kaimai ir viensėdžiai. Tuo siekta padidinti finansus ir sustiprinti valstybės karinę galią – kitomis prievolėmis papildyti iždą. Baudžiavos prievolių kulmiškiai neatlikdavo, pagrindinė prievolė jiems buvo mokėti į valdovo iždą nuo paskirtų ūbų (žemės ploto) činšą. Paprasti šatuliniai valstiečiai, be žemės činšo, mokėjo dar pagalvės, ragų ir apsaugos mokestį, atlikdavo girių tarnybą; vietoj pilių prievolių giriose statė pastatus. Prievoles valstybei atlikdavo ir bitininkai (drevininkai), būdininkai, žvejai, pakrančių gyventojai, miško medžiagos plukdytojai.
Prūsijos karalystės laikais (nuo 1701) lietuvininkų padėtis ėmė blogėti po 1709–11 didžiojo maro bei bado ir didžiosios vokiškosios kolonizacijos (kolonizacija). Jie turėjo atkurti nusiaubtą ūkį, įdirbti ariamą žemę ir plėšinius, prievoles atlikti ir už vokiečių kolonistus, kurie Prūsijos karaliaus keleriems metams buvo atleisti nuo prievolių. Ilgainiui pagal sutartis su valdžia kolonistai mokėjo pagal žemės dydį nustatytą ir nekeičiamą piniginę rentą (dauguma vokiečių valstiečių buvo činšininkai, činšą mokėjo kur kas mažesnį nei lietuvininkai, atliekantys dar ir kitas prievoles), be natūrinių duoklių ir lažo. 18 a. lietuvių baudžiauninkai atlikdavo dvigubai didesnes prievoles, turėjo mokėti tiek pat činšo, kiek činšininkai vokiečiai.
18 a. antroje pusėje vokiečių valstiečiai tapo ūkių savininkais. Tie kolonistai, kurie Prūsijos karaliaus buvo verčiami eiti lažą, per savaitę dirbavo 3 laždienius, lietuvininkai – 6 (ilgainiui reikalauta 4–5 laždienių). Lietuvių valstiečius alino ir sunki karo prievolė: 18 a. pirmoje pusėje, valdant karaliams Frydrichui Vilhelmui I ir vėliau jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, Prūsijos rekrutų kariuomenė tapo viena didžiausių Europoje, jai išlaikyti buvo mokami dideli mokesčiai. Be to, lietuvių valstiečius vargino kavalerija – kurį laiką kareiviai gyvendavo jų sodybose ir būdavo maitinami. Kiekviena apskritis privalėjo sudaryti ir išlaikyti pulką. 18 a. viduryje iš 7 mln. talerių metinio valstybės biudžeto net 5 mln. talerių buvo skiriami kariuomenei.
Į 18 a. pabaigą laždienių mažėjo, tačiau didėjo žemės nuomos mokesčiai. Prievolės labai padidėjo per prancūzmetį (1806 pabaiga–1813 pradžia), per kurį Prūsijos gyventojai turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę, karalystės valdžia – Prancūzijai sumokėti 140 mln. frankų kontribucijos, įvestos nuolatinės pastotės, rekvizicijos, todėl ypač nuskurdo ūkininkai lietuvininkai. Jie atsisakinėjo prievolių okupantams. Po pažangių ūkinių, socialinių, karinių ir kitų Steino ir Hardenbergo reformų prasidėjo, nors ir lėtas, prūsiškasis rinkos (kapitalizmo) ekonomikos raidos kelias. 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą lažo neliko ir Mažojoje Lietuvoje, bet valstiečiai mokėjo labai padidintus savo žemės išpirkos mokesčius. Iki 19 a. vidurio vos 1/5 lietuvių ūkininkų pajėgė atsikratyti ankstesnių prievolių, kiti ūkininkai ir toliau atlikdavo feodalines prievoles.
Per Vokietijos 1848–1849 revoliuciją neliko činšo. 1850 svarbiausių natūrinių prievolių likučiai buvo įstatymo panaikinti. Pagal 1854 Prūsijos karalystės vyriausybės nutarimą, šios prievolės buvo pakeistos metine renta. Išpirką reikėjo išmokėti per 56 metus – iki 1912. Ūkio rinkos sąlygomis labai padidėjo lietuvių varguomenės sluoksnis, bet daugėjo turtingų lietuvių ūkininkų, įgijusių netgi nedidelių dvarų. Kaime mažėjo gyventojų, jų daugėjo mieste. Valstybiniai mokesčiai mažėjo po Prūsijos laimėto 1870–71 karo su Prancūzija (Prancūzijos–Prūsijos karas), kai ji gavo 5 mlrd. frankų kontribuciją.
415