prevolių téisė, civilinės teisės institutas, kurio normos reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn, patikėjimo teise arba laikinai naudoti, dėl įvairių darbų atlikimo arba paslaugų teikimo, žalos padarymo asmeniui, turtui. Teisiškai sureguliuoti ekonominės apyvartos santykiai įgyja teisinę formą ir tampa prievoliniais teisiniais santykiais, apimančiais materialinių vertybių judėjimą iš vieno asmens kitam – turto įgijimas nuosavybėn, laikinas poreikis pasinaudoti kito asmens turtu (pvz., turto nuoma), įvairių paslaugų suteikimas (pvz., pervežimo, rangos, pasaugos), todėl jie susiklosto tarp griežtai nustatytų asmenų, tai yra įgyja santykinį pobūdį. Prievolė nesukuria pareigų kitiems asmenims, kurie nėra prievolinio teisinio santykio subjektai (pvz., pirkimo ir pardavimo sutartis sukuria pirkėjo ir pardavėjo, o ne kitų asmenų teises ir pareigas).
Dauguma prievolinių santykių yra reguliuojami sutartimis – pirkimo ir pardavimo, mainų, dovanojimo, turto perleidimo, paskolos, turto, gyvenamosios patalpos nuomos, panaudos, pavedimo, pasaugos ir kitomis. Prievolių teisė reguliuoja ir nesutartinius santykius, pvz., dėl žalos atlyginimo.
Prievolių teisei būdingi specifiniai pažeistų teisių gynybos būdai: įpareigojimas įvykdyti prievolę natūra, netesybų išieškojimas, restitucija, sutarties nutraukimas, pakeitimas ir kita (prievolių užtikrinimas).
Lietuvoje prievolių teisę reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).