prevolių užtkrinimas, įstatymu ar sutartimi nustatyta materiali civilinės teisės priemonė, kuri skatina prievolės šalį (skolininką) įvykdyti nustatytą pareigą kreditoriaus naudai. Dažniausiai nustatomi prievolių užtikrinimo būdai: rankpinigiai, netesybos, įkeitimas, laidavimas, garantija, daikto sulaikymas. Asmenys gali pasirinkti ir kitokius jiems priimtinus bei įstatymams, teisės principams, viešajai tvarkai ir dorovei neprieštaraujančius prievolių užtikrinimo būdus, pavyzdžiui, banko garantiją, priešpriešinį reikalavimų įvykdymą, piniginio įnašo (depozito) pervedimą, kreditų draudimą. Prievolės užtikrinimo būdo pasirinkimą lemia sutarties pobūdis, pavyzdžiui, paskolos ar kreditavimo sutarčiai garantuoti dažniausiai pasirenkamas įkeitimas (hipoteka), banko garantija ar laidavimas, darbų arba paslaugų atlikimo sutartims – netesybos. Šalių pasirinktas prievolės užtikrinimo būdas užfiksuojamas raštu pačioje prievolėje arba papildomame susitarime. Prievolės užtikrinimas dažniausiai yra papildomoji prievolė pagrindinės prievolės įvykdymui garantuoti. Prievolių užtikrinimo susitarimams, kaip papildomiems susitarimams, būdinga: pagrindinės sutarties pripažinimas negaliojančia daro negaliojančią ir papildomą sutartį (pavyzdžiui, pripažinus negaliojančia paskolos sutartį negalios ir laidavimas), prievolės užtikrinimo sutarčiai galioja tas pats, kas ir pagrindiniai sutarčiai (pavyzdžiui, kreditoriui perleidus reikalavimą jo įgijėjas gauna ir teises, nustatytas prievolės įvykdymui garantuoti), pagrindinės prievolės pabaiga dažniausiai reiškia prievolės užtikrinimo pabaigą.
Prievolių užtikrinimo būdai (rankpinigiai, netesybos, įkeitimas, laidavimas) buvo žinomi romėnų teisėje. Jų būtinumą lėmė kreditoriaus suinteresuotumas būti tikram, kad prievolė bus įvykdyta ir kad bus garantuota jo interesų apsauga, jei prievolė nebūtų įvykdyta.
LIETUVOJE prievolių užtikrinimą reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).
640