prigimtnė teològija, teologijos šaka, metodiškai, kritiškai, sistemiškai nagrinėjanti Dievo buvimą, jo ypatybes, ryšį su kūrinija. Prigimtinės teologijos uždavinys yra atskleisti, kad krikščioniškasis tikėjimas žmogui nėra prieinamas gryna forma, o yra susijęs su istoriniu. kontekstu ir universalus, apimantis visą žmoniją ir kultūras bei neatsiejamas nuo proto dimensijos; tikėjimas save motyvuoja per savo objektą – Dievo apreiškimą Jėzuje Kristuje. Prigimtinė teologija siekia atskleisti tikėjimo vidinį racionalumą, kuris kyla iš jo paties. Tikėjimas negali būti vien tik intelektualus aktas. Prigimtinė teologija remiasi grynai racionaliais žmogaus gebėjimais. Tuo prigimtinė teologija skiriasi nuo vadinamosios antgamtinės, arba sakraliosios, teologijos. Ši, kalbėdama apie Dievą, žmones, kūriniją, remiasi tik Dievo apreiškimu. Griežtas šių teologijų atskyrimas paneigia prigimtinę teologiją, nes viena yra pažinti Dievą žmogiškomis pastangomis, kita – priimti Dievo apreiškimą. Tas skyrimas iškėlė nemažai prieštaravimų tarp filosofijos ir teologijos, tarp proto ir tikėjimo. Istoriškai šios teologijos nebuvo griežtai skiriamos; sukūrimo ir išganymo homogeniškumas yra atskleistas Senajame Testamente ir Naujajame Testamente. Biblija istorinį išganomąjį apreiškimą pristato kaip pranašų veiklos interpretaciją, todėl tikėjimas nėra proto paneigimas, arba sacrificium intellectus. Vadovaudamiesi bibline tradicija, Bažnyčios Tėvai rašė apie galimybę pažinti Dievą natūraliu, prigimtiniu būdu: Dievas gali būti pažintas iš regimųjų daiktų ir iš žmogaus sielos. Krikščionybė kovojo su griežtu gnostikų dualizmu, darančiu skirtumą tarp Dievo ir pasaulio, dvasios ir materijos; pabrėžiama, kad biblinis apreiškimas privalo būti aiškinamas neatsietai nuo gyvenamosios realybės. Scholastinė tradicija sukūrimo ir išganymo vientisumą išreiškė klasikine formule: lotynų kalba gratia supponit naturam, arba lotynų kalba fides supponit rationem; t. y. Dievo apreiškimas suponuoja subjektą, gebantį klausyti, suprasti ir laisvai apsispręsti, todėl Dievas gali pašaukti tikėti tik tą asmenį, kuris turi intelektą ir laisvą valią. Naujaisiais amžiais Katalikų Bažnyčios mokyme patvirtintos prigimtinės tikėjimo prielaidos – pasisakyta prieš racionalizmą, kuris pervertino protą, ir prieš fideizmą bei tradicionalizmą, kurie nuvertino proto galias pažinti Dievą. Vatikano I susirinkimas (1869–70) dogminėje konstitucijoje Dei Filius (1870) paskelbė, kad žmogus gali pažinti Dievą iš kūrinijos prigimtiniu protu. Vatikano II susirinkimas (1962–65) dogminėje konstitucijoje Dei verbum patvirtino Vatikano I susirinkimo teiginius integruodamas abstrakčią teologinę transcendentalią problematiką į istorinę konkrečią padėtį ir istorinę išganomąją perspektyvą.
2693