prigimtnės téisės teòrija, vientisa sistema, teigianti, kad egzistuoja ideali aukštesnioji teisė, kuri kyla iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės teorija pripažįsta, kad teisė kuriama ne savavališkai, bet atsižvelgiant į objektyvias žmoguje slypinčias vertybes. Jau senovės Rytuose buvo žinoma prigimtinės teisės idėja, apie ją rašė Konfucijus. Antikos laikais Zenonas Kitijietis buvo pirmasis filosofas, suformulavęs prigimtinės teisės sampratą. Platonas, Sokratas, Aristotelis, Herakleitas taip pat kėlė prigimtinės teisės idėjas. Savo veikaluose jie gilinosi į teisės būtį, sampratą, skyrė, kas yra teisinga žmogaus prigimtyje ir kas teisinga įstatyme, prigimtinį teisingumą ir įstatyminį teisingumą laikė skirtingais dalykais. Romėnų teisininkas Gajus pirmasis apibrėžė dviejų teisių – jus naturale (prigimtinė teisė) ir jus gentium (tautų teisė) – sąvokas. Ulpianas prigimtine teise laikė visuotinį protą, kuris apima visą pasaulį kaip vieną gyvą organizmą ir suteikia žmonėms ir gyvūnams savisaugos instinktą. Panašiai prigimtinę teisę aiškino Ciceronas – prigimtinį įstatymą nustato teisingas protas, kuris yra vieningas su gamta ir bendras visiems žmonėms. Prigimtinės teisės idėją toliau plėtojo vidurinių amžių krikščioniškosios filosofijos atstovai Augustinas, Tomas Akvinietis ir kiti. Augustinas pirmasis prakalbo apie įvairių rūšių įstatymų egzistavimą, išskyrė amžinąjį (lex aeterna), prigimtinį (lex naturalis) ir laikinąjį, žmonių sukurtą (lex temporalis), įstatymą, pabrėžė, kad pozityvūs (žmonių dirbtinai sukurti) įstatymai gali saistyti žmonių elgesį tik tiek, kiek yra paremti amžinuoju įstatymu, kitu atveju žmonių įstatymai yra neteisingi ir išvis negali būti laikomi įstatymais. Akvinietis tęsė Augustino mintis apie aukštesnį amžinąjį ir iš jo išplaukiantį prigimtinį įstatymą, taip pat apie žmonių (laikinosios) teisės pavaldumą prigimtinei teisei. Jis papildė Augustino įstatymų sąvadą svarbiu elementu: greta amžinojo, prigimtinio ir žmonių laikinojo įstatymų įvedė dieviškąjį įstatymą.
Prigimtinės teisės teorijos idėjos labiausiai paplito naujaisiais amžiais. Šio laikotarpio prigimtinės teisės svarbiausiu pagrindėju laikomas H. Grotius. Jis prigimtinį įstatymą aiškino ir kaip Dievo valios nustatymą, ir kaip įstatymą, kurio neišgalėtų pakeisti net pats Dievas – prigimtinis įstatymas slypi žmogaus visuomenės prigimtyje, yra jo socialinis instinktas. Dėl savo socialios prigimties visuomenė pajėgi pakilti virš gamtinio instinkto ir veikti pagal vadinamuosius tikrojo proto įsakymus. Aukščiausias prigimtinis įstatymas yra pareiga laikytis sutarčių. T. Hobbesas teigė, kad gamtinėje (prigimtinėje) būklėje visi žmonės yra neribotai laisvi, gali nepaklusti kito valiai. Pati prigimtinė būklė dėl šios priežasties yra karo būklė, kurioje visi kariauja su visais, žmones gelbsti tai, kad jie turi protą ir gali kritiškai pažvelgti į savo gamtinę padėtį. Nepajėgdami natūraliai paklusti šiems proto reikalavimams, žmonės turi vieną išeitį – paklusti valstybės valdovo (vieno asmens ar grupės asmenų) valdžiai, kurios misija yra palaikyti visuomenėje tokią tvarką, kokios reikalauja žmogaus proto dėsniai. T. Hobbeso samprotavimus apie žmogaus prigimtį ir prigimtinę teisę pakoregavo B. Spinoza. Pasak jo, žmonės nusprendžia vienytis į visuomeninę organizaciją ne siekdami pabėgti nuo savo gamtiškos prigimties, bet todėl, kad be valstybės žmonės negali tinkamai naudotis savo gamtine prigimtimi. Sudarę politinę sąjungą – valstybę – žmonės sukuria ypatingą jėgos ir teisės darinį, kuris pranoksta pavienio žmogaus teises ir galias. Šis politinis darinys ir yra pajėgus garantuoti kiekvieno žmogaus teisių apsaugą. S. von Pufendorfas dar tebeskirstė įstatymus į dieviškuosius, prigimtinius ir žmonių, bet prigimtinę teisę visiškai atskyrė nuo dieviškosios teisės. Vokiečių teisės filosofas Chr. Thomasius (1655–1728) pirmasis naujaisiais amžiais galutinai atskyrė prigimtinę teisę nuo dieviškosios, taip pat griežtai atskyrė etiką, politiką ir teisę. Chr. Wolffas teigė, kad valstybė ir teisė privalo padėti žmonėms judėti dorinio tobulumo link. Prigimtinės teisės idėjas interpretavo ir kiti to meto filosofai – J. Locke’as, J.‑J. Rousseau, Ch. L. de Montesquieu, I. Kantas, H. Stroynowskis.
18 amžiuje prigimtinės teisės teorijos nuostatos apie žmogaus teises ir valstybės pareigą jas ginti perkeltos į pozityviąją teisę. Po Prancūzijos revoliucijos prigimtinės teisės teorijos reikšmė sumenko, 19 amžiuje Europoje ją visiškai užgožė teisinis pozityvizmas (istorinė teisės mokykla). Moderniųjų teorijų įvairovė įtvirtino nuostatą, kad teisę ir žmogaus teisių doktrinas kuria istorija, jos yra konkrečių tautų ir konkretaus meto pozityvios kūrybos rezultatas, nebereikia kokios nors dievybės autoriteto, taip pat sumenkino prigimtinės teisės teorijos vaidmenį. Moralinis reliatyvizmas etikoje ir pragmatizmo metodologija valstybių teisinių ir politinių sistemų organizacijoje sukūrė tinkamas prielaidas nuvertinti žmogų kaip vertybę apskritai ir atsirasti tokioms ideologijoms kaip fašizmas. Iš naujo pozityviai pažvelgti į prigimtinę teisę ir jos svarbą teisėkūrai privertė masinis žmonių žudymas per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą, tai paskatino pasaulio tautas susimąstyti apie įgimtas žmogaus teises, kurios nubrėžia kategoriškai draudžiamą ribą visų pirma valstybės vykdomai politikai. 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje teisės filosofai iš naujo pažvelgė į tradicinę temą – kokia žmogaus prigimtis ir kokias prigimtines teises jis turi. Prancūzų teisininko F. Gény (1861–1959) nuomone, teisininkas turi vadovautis pozityviais įstatymais ir tik tuo atveju, kai pozityvūs įstatymai gerokai nukrypsta nuo prigimtinės teisės reikalavimų, į juos turi žvelgti kaip į skandalingą neteisingumą. Belgų teisės filosofas J. Dabinas (1889–1971) teigė, kad prigimtinė teisė yra prigimtinė dorinė taisyklė. Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų filosofo M. R. Coheno (1880–1947), pozityvioji teisė bus palaikoma, jei bus remiami jos pristatomi idealai. Idėja apie prigimtinę teisę kaip apie deontologiją (prievolių ir moralinių pareigų teorija), italų filosofo A. P. D’Entrèveso (1902–85) manymu, reiškia pareigos turėjimo tikrumą, kuris leidžia pajusti, jog mes paklūstame įstatymui ne todėl, kad tai yra tikras įstatymas (valstybės išleistas), bet todėl, kad jis įkūnija tiesos elementą. Prigimtinės teisės uždavinys yra nustatyti, kur slypi galutiniai pareigų pagrindai. Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų teisės filosofą L. L. Fullerį (1902–78), prigimtinė teisė yra įstatymų vidinis moralumas. Australijos teisės filosofas J. Finnisas (g. 1940) mano, kad prigimtinę teisę sudaro pamatinės vertybės, kurių sampratą gali atpažinti žmogaus praktinis protas.
LIETUVOJE prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos Vilniaus universitete – 1783–1803 jame dėstyta prigimtinė teisė. H. Stroynowskis knygoje Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas (1795) tvirtino, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas ir nuo kitų nepriklausomas. Prigimtinės teisės idėją savo veikaluose nagrinėjo A. Volanas, P. Roizijus, A. A. Olizarowskis, K. Narbutas, P. Leonas ir kiti, 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – S. Arlauskas, A. Vaišvila ir kiti.