prigimtnis áuklėjimas, pedagogikos kryptis, susiklosčiusi 18 amžiuje. Prigimtinio auklėjimo atstovai kritikavo autoritarinį auklėjimą, pagrįstą vaiko asmenybės slopinimu ir prievarta, individualių ir amžiaus savybių ignoravimu, dirbtinėmis elgesio normomis. Mokymasis turi vykti ne klasėje mokantis iš vadovėlių pagal iš anksto sudarytus mokymo planus, programas, bet gamtoje, natūralių daiktų, reiškinių apsuptyje, vaikui stebint juos, dalyvaujant su jais. Mokymo turinį turi sudaryti gamtos mokslai: geografija, astronomija, biologija, kurių reiškinius ir objektus vaikas gali stebėti, veikti pats natūraliai su jais bendraudamas. Su daiktais bendraujančiam, sąveikaujančiam vaikui savaime kyla poreikis suvokti šių daiktų esmę, reikšmę, tarpusavio ryšius, t. y. vaikas susiduria su atsietomis sąvokomis. Plėtotas darbinis mokymas. Jo tikslas – ugdyti laisvą, savarankišką žmogų, kuris pats dirba ir užsidirba sau pragyvenimui. Mokytojo pareiga – stebėti vaiką, padėti jam veikloje ir nukreipti jį mokytojui reikiama linkme, bet taip, kad vaikas to nepajustų, nepastebėtų dirbtinai sudarytų aplinkybių.
Prigimtinio auklėjimo krypčiai pradžią davė prancūzų rašytojas ir filosofas J.‑J. Rousseau. Jis teigė, kad žmogaus proto lavinimą, jo rengimą gyvenimui lemia ne išoriniai veiksniai, bet vidinės paties žmogaus savybės ir veikla – mokymasis. Vaiko mokymas ir auklėjimas turi būti organizuotas taip, kad vaikui nebūtų nurodinėjama, nebūtų varžoma jo prigimtinė teisė į laisvę, savanorišką apsisprendimą, kuris negali būti blogas, netikęs, nes vaiko prigimtis yra tobula, tik neatsiskleidusi. Prigimčiai atsiskleisti reikia laisvės. Remdamasis gamtiškumo principu, J.‑J. Rousseau išskyrė vaiko amžiaus tarpsnius ir auklėjimo uždavinius kiekvienam amžiaus tarpsniui. Proto lavinimas, pasak jo, turi vykti be prievartos, paties vaiko iniciatyva. Prigimtinio auklėjimo pavyzdį J.‑J. Rousseau pateikė pedagoginiame veikale Emilis, arba Apie auklėjimą (Émile, ou de l’Éducation 1762).
Prigimtinio auklėjimo teorija padėjo įveikti tradicinę pedagogiką ir auklėjimo sistemą, jos dogmatizmą, scholastiką. 18 amžiaus antroje pusėje–20 amžiaus pradžioje prigimtinio auklėjimo humanistinės idėjos padarė didelę įtaką pažangioms pedagogikos kryptims, ypač filantropizmui ir naujajai mokyklai.