priimtnė žẽmė, 16 a. pabaigoje–19 a. viduryje Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos valstiečių skirtinės žemės rūšis. Nuo apgyventosios, arba sėdimosios, žemės skyrėsi tuo, kad buvo valstiečio noru imamas sklypas, priedas prie apgyventosios.
Atsirado iš įvairių žemių: laisvų, dar neįdirbtų; įdirbtų, bet dėl įvairių priežasčių (karų, badmečių) apleistų, iš užusienių, palivarkų žemių, duodamų valakais ir margais valstiečiams dirbti už pinigus. Dvarininkai, norėdami daugiau pajamų, priimtinę žemę atiduodavo valstiečiams už činšą (už neįdirbtas žemes ir činšas buvo nedidelis).
Priimtinės žemės daugėjo po karų ir epidemijų pradėjus atkurti ūkį. Pavyzdžiui, 1783 Alytaus ekonomijoje iš 2697 valakų priimtinę žemę sudarė 1304 valakai (48 %), Šiaulių ekonomijoje iš 5536 – 2453 (44 %). Nuo 18 a. pabaigoje priimtinės žemės mažėjo, nes išplitus lažui ir sumažėjus laisvų žemių nereikėjo skirstyti valstiečio naudojamos žemės į apgyventąją ir priimtinę. Į privalomuosius inventorius priimtinė žemė buvo įrašoma su apgyventąja. Iki 1861 valstiečių reformos (baudžiavos panaikinimo) priimtinė žemė išliko tik keliuose dvaruose.
2073